Sovietų vadas manė, jog, jog įvykdęs perestroiką, kurios esmė buvo ne kas kita, kaip demokratijos įvedimas, didžioji šalis ne subyrės, o priešingai – sustiprės. 1991 metais imperijai neišvengiamai žlugus, M. Gorbačiovas įsteigė savo vardo fondą, kuris veikia iki šiol ir kovoja už demokratines reformas. Šio fondo šūkis: „Naujos civilizacijos link“.
„Perestroika“ ir „glasnost“
Pirmieji pertvarkos tikslai – valdymo reorganizavimas, ekonomikos intensyvinimas – buvo išdėstyti 1985 m. balandžio mėn. Tais metais ir prasidėjo pertvarka („perestroika“), neatsiejama nuo M. Gorbačiovo veiklos. Nutarta didinti politinio šalies valdymo viešumą, rodyti realią padėtį, garantuoti žmogaus teises. Ryškiausią įtaką visuomenei padarė viešumas („glasnost“). Kaip ir N. Chruščiovas M. Gorbačiovas tikėjo, kad liberalizacija pakeis visuomenę. Siekdamas šio tikslo, jis paskelbė „ėjimą į liaudį“, kuris pasireiškė važinėjimu po įvairius SSRS regionus, pokalbiais su paprastais žmonėmis, kurių metu buvo aiškinami pagrindiniai jo paskelbtos perestroikos tikslai.
Daugiausiai pastangų Gorbačiovas skyrė savo šalies reikalams. Iš pat pradžių jis suprato, kad, norint atstatyti skurdžią sovietinę ekonomiką, būtina perestroikos (pertvarkymo) programa. Vienas iš šio pertvarkymo aspektų buvo didelis komunistų partijos, kuri anksčiau turėjo absoliučią valdžią tarybinei vyriausybei, sumažinimas, vadovaujant Gorbačiovui. Ekonominiame lygmenyje į pertvarkymą įėjo privataus biznio kai kuriose srityse legalizavimas.
Didžiulį vaidmenį suvaidino viešumo politika, kurią Gorbačiovas pradėjo 1986 m. Gorbačiovas Vakaruose išpopuliarino žodį glasnost („viešumas“), kartu su žodžiu perestroika („pertvarka“). Šie principai buvo pamatiniai Gorbačiovo reformų programos elementai; jais buvo siekiama gaivinti merdėjančią autoritarinę sistemą, išlaikant marksistines-leninines jos šaknis, kurias Gorbačiovas vaizdavosi kaip iš esmės humanistines, bet gerokai pakirstas Stalino ir jo įpėdinių. Vienas iš glasnost aspektų buvo didesnis vyriausybės atvirumas savo veiklos bei visuomenę dominančių įvykių atžvilgiu. Kitas aspektas buvo leidimas atskiriems individams ar leidėjams laisvai diskutuoti politiniais klausimais. Laisvas tokių pažiūrų reiškimas prieš kelerius metus būtų vainikuotas kalėjimu, o Stalino eroje net mirties nuosprendžiu. Tarybiniams žurnalistams tapo įmanoma kritikuoti vyriausybės politiką, komunistų partiją ir net patį Gorbačiovą.
M. Gorbačiovas vienu svarbiausių pertvarkos elementų laikė viešumą – žodžio laisvę, kurios iki tol Sovietų Sąjungoje nebuvo. Praėjus vos keleriems metams, sovietinė žiniasklaida neatpažįstamai pasikeitė – joje beveik neliko anksčiau visiškai uždraustų temų, tokių kaip NKVD įvykdyti nusikaltimai (pavyzdžiui, tūkstančių lenkų kariškių ir civilinių pareigūnų sušaudymas Katynėje). Laikraščiuose pasipylė publikacijos apie aukšto rango pareigūnų korupciją Vidurinės Azijos respublikose, kurias iš esmės valdė šeimyniniai klanai, sugebėję įtikti Kremliui.
Kartu su viešumu atsigavo sąjunginių ir autonominių respublikų tautų savimonė. 1940 metais okupuotose Baltijos respublikose, kurios visada jautėsi Vakarų pasaulio dalimi, susiformavo stiprūs tautiniai judėjimai. Jų lyderiai kurį laiką tuos judėjimus vadino pertvarkos iniciatoriaus pagalbininkais, bet vėliau drąsiai iškėlė nepriklausomybės atgavimo vėliavą. Tačiau sausio įvykiai parodė, kad pertvarkos pranašas vis dėlto nesugebėjo atsikratyti sovietinio mentaliteto ir imperinio mąstymo, kai imdavo veikti Sovietų Sąjungos viduje. Jis norėjo, kad SSRS išliktų, tik siekė ją smarkiai reformuoti, nesuprasdamas, kad tai – iliuzija.
Kooperacija
Ekonomikos reformos turėjo įtvirtinti ūkiskaitą, įmonių savarankiškumą, ekonominius vadovavimo metodus. Nuspręsta didinti mažų ir vidutinių įmonių skaičių, naudoti naują gamybos organizavimo formą – kooperaciją.
Terminų žodyne rašoma, kad „kooperacija – tam tikra darbo organizavimo forma, kai daugelis žmonių ar jų kolektyvų dalyvauja tame pačiame arba artimuose darbo procesuose. Tai gamybinis, prekybinis ar kitoks kolektyvinis susivienijimas jo narių lėšomis“.
M. Gorbačiovas siekė tik kardinaliai reformuoti SSRS, pradėjo diegti rinkos ekonomikos principus. Taip atsirado pirmieji kooperatyvai, po jų – privačios įmonės. Pirmuosius kooperatyvus įsteigė vėliau pagarsėję ir daugumos žmonių dabar Rusijoje nekenčiami vadinamieji oligarchai. Rinkos dėsniai buvo niekaip nesuderinami nei su socialistine santvarka, nei juo labiau su komunizmo idėjomis. Tai buvo didelis žingsnis žengiant sistemos sugriovimo link.
Taikos siekis ir „Šaltojo karo“ pabaiga
M. Gorbačiovo reformos užsienio politikoje reiškė 40 metų trukusio „šaltojo karo“ ir su juo susijusių ginklavimosi varžybų pabaigą. Vien SSRS ir JAV turėjo dešimtis tūkstančių atominių užtaisų.
Demokratizuojant SSRS gyvenimą reikėjo spręsti ir įsisenėjusias užsienio politikos problemas. Vadovybė suvokė, kad priešprieša neatneš naudos ir reikia ieškoti taikaus bendradarbiavimo būdų. Mažinti tarptautinę įtampą vertė ir tai, kad SSRS nepajėgė varžytis ginkluote su JAV ir NATO. SSRS paskelbė atominio ginklo bandymo moratoriumą, truksiantį iki 1987 m., pasiūlė iki 2000 m. metų likviduoti atominį ginklą. 1989 vasario 15 d. SSRS išvedė savo kariuomenę iš Afganistano.
Kai Gorbačiovas paėmė valdžią, Tarybų Sąjunga skendėjo daugybėje rimtų problemų, ir visos jos buvo susijusios su finansiniu nepritekliumi, kurį sukėlė vyriausybės išlaidos ginklavimosi varžyboms. Tikėdamasis baigti ginklavimosi varžybas, Gorbačiovas nedvejodamas priėmė Amerikos prezidento Ronaldo Reigano pasiūlymą susitikti deryboms. Du lyderiai susitiko keturis kartus: Ženevoje (1985), Reikjavike (1986), Vašingtone (1987) ir Maskvoje (1988). Dramatiškiausias rezultatas buvo ginklavimosi apribojimo sutartis, pasirašyta 1987 m. gruodį. Tai buvo pirmoji sutartis, kuri iš tikrųjų sumažino branduolinių ginklų, kuriuos turėjo dvi šalys, skaičių. O vidutinio nuotolio raketų klasė buvo visiškai panaikinta.
Kitas veiksmas, sumažinęs tarptautinę įtampą, buvo Gorbačiovo sprendimas išvesti tarybinę armiją iš Afganistano. Tarybinė armija įsiveržė į šią šalį 1979 m., Brežnevo valdymo metais, ir iš pradžių vyko sėkmingai. Tačiau Reiganui nusprendus aprūpinti afganų partizanus Stinger raketomis, kurie stipriai sumažino tarybinių oro pajėgų efektyvumą, noras kariauti išblėso, ir tarybiniai kariai įsivėlė į ilgą, nesibaigiantį karą. Galiausiai Gorbačiovas nusprendė padaryti galą savo praradimams ir 1988 m. pradžioje pasirašė sutartį, numatančią tarybinių jėgų atsitraukimą. Jis buvo baigtas 1989 m. vasarį.
Socializmo sistemos galutinis suirimas
Galiausiai socialistinė sistema suiro 1991 m. Liberali politika leido reikštis separatistiniams reformų sąjūdžiams, kurie nuo 1988 m. ėmėsi keisti komunistinę sistemą, o paskui ir pačią TSRS. Prieš nepriklausomybės siekių apraiškas Tarybų Sąjungoje Gorbačiovas bandė panaudoti netgi karinę jėgą, tačiau nesėkmingai. Armijos susidūrimas su piliečiais Tbilisyje, Baku, vėliau ir Vilniuje atnešė aukų ir dar labiau paaštrino padėtį. Jis nesugebėjo išlaikyti TSRS pozicijų ir Vidurio Europos valstybėse. Kovos dėl nepriklausomybės priekyje žengė Baltijos valstybės, kurios 1940 m. buvo neteisėtai įjungtos į TSRS. Joms įkandin sekė kitos respublikos.
Gorbačiovas siekė pašalinti iš valdžios komunistus konservatorius ir ateityje remtis liaudies išrinktais atstovais. Per rinkimus į Liaudies deputatų suvažiavimą pirmą kartą Tarybų Sąjungos istorijoje į vieną vietą buvo galima kelti kelis kandidatus.
Pirmoji teritorija, paskelbusi apie atsiskyrimą nuo SSRS 1990 m. sausio men. buvo Nachičevanės ATSR priklausiusi Azerbaidžano TSR.
1990 m. vasario mėnesį komunistų partija atsisakė partinio monopolio. Kovo 11 dieną Lietuva paskelbė nepriklausomybę, nepriklausomybės siekė Estija ir Latvija.
Gorbačiovas bandė sustabdyti SSRS byrėjimą ekonomine blokada kariniu būdu, siūlydamas įkurti nepriklausomų valstybių sąjungą. Tačiau procesas buvo nesustabdomas.
Konservatyvūs komunistai pamėgino išgelbėti TSRS kariniu valstybės perversmu 1991 m. rugpjūčio mėnesį. Pranešta, kad Gorbačiovas, atostogavęs Kryme, uždarytas į namų areštą. Kovos su pučistais iniciatyvą Maskvoje perėmė Rusijos gyventojai, vadovaujami Boriso Jelcino.
1991 08 19–21 d. Maskvoje žlugus pučui, SSRS irimo procesas tapo nesulaikomas. 1991 12 08 pasirašytas Belovežo susitarimas dėl NVS įkūrimo panaikino SSRS.
M. Gorbačiovas reformas buvo priverstas padaryti dėl akivaizdžių sovietinės sistemos nesėkmių, ir jos buvo pernelyg mažos bei pavėluotos. Blogas tarybinės ekonomikos funkcionavimas iš esmės ir lėmė galutinį Gorbačiovo žlugimą.
Antra vertus, Gorbačiovas suvaidino svarbų vaidmenį, išlaisvinant Rytų Europą. Iš tarybų valdžios išsilaisvino šešios šalys. Reformų siekius Rytų Europoje stimuliavo pačios Rusijos liberalizacija ir sustiprino Gorbačiovo pakartotini teiginiai, kad jis norįs, jog Rytų Europos šalys eitų savo keliu. Be to, esminiu momentu – 1989 m. spalį, kai Rytų Vokietijoje prasidėjo demonstracijos – Gorbačiovas įsikišo asmeniškai. Jo sprendimas nepanaudoti karinės jėgos malšinimui sukilimo Lietuvoje greitai paskatino kitų tarybinių respublikų atsiskyrimą.
Leonidas Donskis tai vertina kaip istorijos ironiją. M. Gorbačiovas neplanavo ir nesiekė Sovietų Sąjungos iširimo – priešingai, jis pradėjo reformas ir išleido viešumo džiną iš butelio, šventai tikėdamas, jog visa tai sustiprins, naujai įprasmins ir legitimuos sistemą. M. Gorbačiovas tikėjo, kad Sovietų Sąjungą galima paversti tikra federacija, modernizuoti, perginkluoti ir paversti viena iš galingiausių pasaulio valstybių – tokia sovietinė imperija ilgai ir buvo, tik praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje bankrutavo ir žlugo.
L. Donskis nurodo ir jo nesėkmės priežastis: „Viena iš jo nesėkmės priežasčių buvo fatališkas moderniojo jautrumo formų nesupratimas – sovietinė mokykla ir ideologinės klišės padarė jam meškos paslaugą. Ypač tai atsiskleidė jo vizito Lietuvoje metu, kada perestroikos architektą ištiko šokas išgirdus iš lietuvių, kad jie nori visiškos nepriklausomybės. M. Gorbačiovas visiškai nesuvokė, kas yra okupuotų tautų istorinė atmintis, jų autentiškas patriotizmas, orumo jausmas ir kolektyvinio sentimento politinė mobilizacija. Mąstydamas vien ekonominėmis kategorijomis (kaip ir priderėjo tikram marksistui ir ekonominiam deterministui), jis tiesiog pritrūko politinės vaizduotės susiorientuoti susiklosčiusioje situacijoje.“
Sovietų Sąjungos griūties buvo laukiama jau senokai. „Scorpions“ apie permainų vėją netgi sukūrė dainą:
Įdomūs faktai
- Michailas Gorbačiovas į Maskvos valstybinį universitetą įstojo be egzaminų, už jaunystėje gautą valstybinį apdovanojimą.
- 1991 m. Gruodžio mėn. Gorbačiovui buvo iškelta baudžiamoji byla neva dėl išdavystės. Taip vyresnysis generalinio prokuroro padėjėjas „įvertino“ šalies vadovybės pripažinimą apie Baltijos respublikų nepriklausomybę.
- Už kovą su girtavimu TSKP centrinio komiteto generalinis sekretorius pelnė ironišką slapyvardį Mineralinis sekretorius.
- SSRS prezidentui nereikėjo jokio rūbų dizainerio. Tuo rūpinosi žmona. Ji taip pat rūpinosi, kad jos vyras, kurio ūgis tik 175 cm, nenutuktų ir jo svoris neviršytų 85 kg. Dabar Gorbačiovas pastebimai „pasitaisė“.
- Raisa Maksimovna taip pat sutuoktiniui paskatino meilę kavai. Verslo kelionėse į užsienį jie mėgaudavosi vis naujomis kavos rūšimis, dalyvaudavo degustacijose.
- Visą gyvenimą buvęs šalies vadovas turėjo ir tebeturi valstybinę vilą su tarnais uždarame komplekse palei Rublevo-Uspenskoje greitkelį ir valstybinę mašiną. Gorbačiovui paskirta 4 karininkų sargyba.
- Michailui Gorbačiovui valdant, Vatikanas ir Sovietų Sąjunga pirmą kartą užmezgė diplomatinius santykius ir apsikeitė ambasadomis. Po susitikimo su popiežiumi Jonu Pauliumi II pasikeitė prezidento požiūris į krikščioniškas vertybes. 1991 m. Sausio mėn. Stačiatikių Kalėdos buvo paskelbtos poilsio diena.
- SSRS vadovas užmezgė šiltus ryšius su JAV prezidentu, tuo metu buvusiu Džordžu Bušu. Sudarius prekybos sutartį, sovietinių parduotuvių lentynose pasirodė šaldytos vištienos kojos, pravardžiuojamos „Bušo kojomis“.
- 1992 m. Respublikonų partijos suvažiavime Amerikos vadovas pasakė kalbą, kurioje pripažino, kad Sąjungos žlugimas yra ilgalaikių JAV vadovybės pastangų rezultatas.
- Grupės „Laskovyj mai“ įkūrėjas ir lyderis Andrejus Razinas apsiskelbė Michailo Gorbačiovo giminaičiu ir tai jam padėjo pasiekti karjeros aukštumų.
