Per 2 000 metų, prabėgusių nuo tada, kai Romoje pirmą kartą papasakota Jėzaus istorija, jo pasekėjams nė karto neteko matyti tokių Velykų. Katalikiškojo pasaulio centre viena įsimintiniausių Velykų dramos akimirkų kasmet įvyksta Didįjį penktadienį, kai popiežius veda 14 stotelių turinčią maldininkų eiseną, simbolizuojančių Jėzaus kelią į mirtį.
Tačiau šiais metais to padaryti nebuvo įmanoma. Paskelbta, kad užuot rengus eiseną popiežius Pranciškus vienas apeis tuščią Šv. Petro aikštę. Po dviejų dienų, balandžio 12 d., apie Jėzaus atgimimą jis ne paskelbė tikinčiųjų miniai, o beveik vienas laikė pamaldas didžiulėje bazilikoje. Žinoma, jį stebėjo milijonai žiūrovų, tačiau tik elektroniniu būdu.
Nuo ekonominių nuosmukių iki karų – visos praeityje įvykusios nelaimės padėdavo žmonėms rasti naują prasmę senuose ritualuose. Vis dėlto tikintieji nebuvo pasiruošę Covid‑19 pandemijos pakeistam pasauliui, kuriame šie jų tapatybės dalimi tapę ritualai, apeigos ir susirinkimai ėmė kelti grėsmę visuomenei. Inovatyviai į religiją žvelgiantiems dvasininkams, kurie technologijomis drąsiai naudojosi ir anksčiau, ši krizė paspartins jau prasidėjusią tendenciją. Tačiau konservatyvių tikinčiųjų reakcijos svyruoja nuo nuolankaus paklusnumo iki išdidaus pasipriešinimo.
Covid‑19 protrūkis nepaaštrino problemų tarp religijų. Tačiau krizė padidino jau egzistavusius nesutarimus didžiųjų religijų viduje. Jau anksčiau buvo ginčijamasi, kiek laiko senasis tikėjimas bus suderinamas su šiuolaikinėmis žiniomis apie Žemės kilmę. Pandemija padidino atotrūkį tarp mokslą neigiančių ir laboratorijas gerbiančių tikinčiųjų.
Kai kurie dvasininkai akivaizdžiai sutrikę. Rusijos stačiatikių vadovas patriarchas Kirilas kovo 29 d. pareiškė: „Pamokslauju jau 51‑erius metus... Tikiuosi, įsivaizduojate, kaip man sunku staiga pasakyti – nesilankykite bažnyčiose.“ Daugelis stačiatikių to ir nepadarė – pavyzdžiui, Sakartvelo dvasininkai tikintiesiems ir toliau teikia šventintą duoną ir vyną tikindami, kad taip užsikrėsti neįmanoma.
Popiežius Pranciškus kalbėjo niūriau: „Mūsų aikštes, gatves ir miestus užliejo juoda tamsa; ji įsismelkė į mūsų gyvenimus, apgobė viską kurtinančia tyla ir gąsdinančia tuštuma.“ Tačiau, pasak Sienos universiteto akademiko Marco Ventura, bendras Vakarų šalių tikėjimų atsakas buvo ne itin įspūdingas: „Net tikinčiųjų tarpe pranašų vietą užėmė medikai.“
Tačiau ne visi krikščionys su tuo sutiktų. Kai kurie JAV evangelikai (tarp jų ir aistringi Donaldo Trumpo pasekėjai) Covid‑19 pandemiją nerūpestingai neigė. Floridos pamokslininkas Rodney Howardas-Browne kovo 30 d. net buvo trumpam suimtas už tai, kad autobusais gabeno žmones į pamaldas tikindamas, kad jis gali virusą neutralizuoti.
Panašu, kad iš dalies jam pritaria ir kai kurie politikai. Po dviejų dienų valstijos gubernatorius Ronas DeSantis religines apeigas įtraukė į „būtiniausiųjų paslaugų“, kurias (be didelių minių) galima vykdyti ir įvedus karantiną, sąrašą. Dar keliolikoje kitų valstijų religinė veikla gali būti vykdoma be jokių apribojimų.
Pasauliečių pasipiktinimas auga nuo tada, kai paaiškėjo, kad pandemijos pradžioje kilę protrūkiai dažnai prasidėjo dėl neatsargių tikinčiųjų veiksmų. Pietų Korėjoje šimtai slaptos „Shincheonji“ Jėzaus bažnyčios maldininkų užsikrėtė virusu pilnutėlėse pamaldose ir vėliau paskleidė ligą po šalį. Pietų Korėjos vyriausybė skundėsi, jog bažnyčia priešinasi pastangoms surasti visus pamaldų dalyvius. Vėliau jos vadovas atsiprašė. O vasarį musulmonų susirinkimas Malaizijoje padėjo virusui pasklisti po kaimynines šalis.
Liberalesni kunigai, rabinai ir imamai pasidavė raginimams susibūrimus atšaukti. Tačiau paprastiems žmonėms įsakymas nutraukti jų branginamus ritualus atrodė kaip pavojingas sąmokslas. „Net komunistai nedrausdavo Velykų pamaldų“, – kartojama Rytų Europoje.
Daugelis judėjų draudimus priėmė kūrybiškai – pavyzdžiui, nusprendė, kad dešimties žmonių susibūrimą minyan galima rengti internetu. Tačiau konservatyvaus Haredim Judaizmo išpažinėjai nenusileido. Izraelio Bnei Brak mieste, kuriame gyvena nemažai konservatyvaus judaizmo išpažinėjų, kilęs Covid‑19 protrūkis buvo gana didelis, nes tikintieji nepaisydami karantino rinkosi melstis, švęsti vestuves ir rengti laidotuves, taip dar paaštrindami įtampą tarp Haredim judėjų bendruomenės ir vyriausybės.
Kitose vietovėse jau anksčiau vyriausybei arba tradicinei religijai priešinęsi fanatikai koronavirusą pavertė nauja kova. Irake aistringas pamokslininkas Muqtada al-Sadras pasipriešino šiitų vadovui didžiajam ajatolai Ali al-Sistani, kuris virusą platinančius žmones pavadino žudikais. Kovo 5 d. Muqtada al‑Sadras tol meldėsi prie Imamo Ali mečetės Nadafe, kol prižiūrėtojai sutiko atidaryti tikmedžio duris. Jos liko atviros, o atėję gedintieji galėjo karstuose nešioti mirusiuosius po šventyklą. Kraštutiniųjų pažiūrų šventikas koronavirusą pavadino bausme už homoseksualų santuokas – taip teigia ir kai kurie krikščionys fundamentalistai.
Vietovėse, kur islamą kontroliuoja valstybė (pavyzdžiui, Persijos įlankos monarchijose), įsakymų neberengti penktadienio pamaldų buvo laikomasi. Saudo Arabijoje piligrimams liepta chadžą atidėti iki liepos. Tačiau balandžio 23 d. prasidėjus ramadanui musulmoniškų šalių vyriausybėms bus sudėtinga uždrausti pasninką užbaigiančias bendras vakarienes.
Irane (vienoje pirmųjų šalių, kur prasidėjo protrūkis, ir kurioje jo pasekmės buvo vienos iš skaudžiausių) daugiausiai valdžios turi dvasininkai. Kovo 16 d. jų priimtą sprendimą atšaukti piligrimines keliones į šventąsias vietas, tarp jų ir Komo miestą, iš kurio infekcija paplito po kitas šalis, kritikavo tiek pasauliečiai liberalai, kurie tikina, kad jis priimtas per vėlai, tiek konservatyvūs tikintieji, kurie mano, kad jis per griežtas.
Indija – viena iš šalių, kuriose vyriausybei su religijų atstovais reikia bendradarbiauti. Ajodijoje, kurioje, kaip tikima, gimė dievas Rama, vyriausybės atstovai ne visada sėkmingai bandė uždrausti šį induizmo dievą pagerbiančias šventes. Atsakomybė užtikrinti, kad apribojimų bus laikomasi, buvo perduota induistams šventės organizatoriams. Jie sutiko, bet nenoromis.
Tačiau pažvelgus į skirtingų religijų atstovų reakcijas galima pasakyti, kad pagarba mokslui išsiskiria katalikai. Šiandienos popiežiai skiriasi nuo prieš daugelį amžių astronomus persekiojusių savo pirmtakų. Tačiau kai kurie kritikai, tarp jų ir konservatyvūs JAV katalikai, tokią jų reakciją laiko atskleidžiančia bažnyčios silpnumą.
Skirtumas tarp atsargių katalikų ir nerūpestingų evangelikų puikiai matomas Brazilijoje. Katalikų vyskupai ir politikai šalyje stengėsi sustabdyti institucijų veiklą, tačiau evangelikas prezidentas Jairas Bolsonaro, kuris virusą buvo pavadinęs „paprasčiausia sloga“, prisidėjo prie kitų evangelikų, bandančių teisę neuždaryti bažnyčių išsikovoti teismuose.
Daugelio religijų išlikimas gali priklausyti nuo to, ar jos sugebės savaip paaiškinti pasekėjams, kodėl dabar jų dvasinė pareiga – neatlikti iki šiol gyvybiškai svarbiais laikytų ritualų. Kaip teigia ekspertų organizacijos „Brookings Institution“ atstovas Shadi Hamidas, musulmonų jurisprudencijoje jau anksčiau yra pripažinta, kad norint išgelbėti žmogaus gyvybę galima kitų normų nesilaikyti – pavyzdžiui, mirštantis iš bado musulmonas gali valgyti kiaulieną. O liberaliems žydams už maldas ir maitinimąsi reguliuojančias taisykles svarbesnis tikkun olam – tobulesnio pasaulio paieškos idealas.
Ypatingų sunkumų kyla dėl Komunijos – ritualo, kai valgoma duona ir geriamas vynas, kuriuos tikintieji laiko paverstais Jėzaus kūnu ir krauju. Konservatyvūs krikščionys elektroninę ritualo versiją laiko nepriimtina – jų nuomonę, jį privaloma atlikti fiziškai.
Tačiau ir tradicinėje krikščionybėje galima rasti higieną palaikyti padedančių mokymų. Pavyzdžiui, teigiama, kad kiekvieną kartą, kai duona ir vynas pašventinami, nepriklausomai nuo to, kiek žmonių dalyvauja pačiame rituale, paslaptingai palaiminamas ir visas pasaulis. Dėl to Graikijos vyskupai šiais metais buvo pasiryžę prieš stačiatikių Velykas vykdomas pamaldas laikyti už uždarų durų.
O radikalus katalikų kunigas Jamesas Alisonas siūlo sprendimą, kurį galima laikyti tiek revoliucionierišku, tiek tradicišku. Jis siūlo „eucharistines pamaldas“ laikyti namuose – patiems šventinti duoną ir vyną ir taip pasišaukti Jėzaus dvasią. Pasak jo, taip išlaikomas tradicinių pamaldų intymumas ir paslaptingumas, tačiau priešinamasi idėjai, kad pamaldas laikyti gali tik tam tikra kasta. Jis pabrėžia, kad dėl vyrų trūkumo kai kuriose pasaulio dalyse į kunigų vaidmenį jau anksčiau imta žvelgti kitaip – o virusas šiai tradicijai gali tapti coup de grâce. Popiežius Pranciškus pandemiją pavadino laikotarpiu „kai reikia atskirti tai, kad reikalinga, nuo to, kas nereikalinga.“ Gali būti, kad kai kas jo žodžių paklausys.