Lukašenka prieš protestuotojus naudoja kumštį, didžiausia jo viltis – Europos abejingumas

Baltarusijos diktatorius tikisi Rusijos paramos ir Europos abejingumo.

Grėsmingas betonine siena aptvertas kalėjimas Minsko Okrestinos gatvėje suvaidino pagrindinę rolę praėjusią savaitę Aliaksandro Lukašenkos – diktatoriaus, valdžiusio Baltarusiją praėjusį ketvirtį amžiaus – paskelbtoje teroro viešpatystėje, malšinant sukilimą, kuriuo buvo bandoma jį nuversti. Kalėjimo prižiūrėtojai dirbo viršvalandžius, kad susidorotų su tais, kurie išdrįso protestuoti prieš A. Lukašenkos prezidentinių rinkimų užgrobimą rugpjūčio 9 d. Perpildytose kamerose kaliniai buvo verčiami ištisas valandas klūpoti surakintomis už nugaros rankomis. Vyrai ir moterys buvo išrengiami nuogai, mušami ir prievartaujami guminėmis lazdomis. „Norėjote pokyčių, tai še jums pokyčiai“, – plačiai cituojamas priežodis. Josifo Stalino gerbėjas A. Lukašenka pasirodė esąs jo vertas mokinys.

Represijos vykdomos su pasididžiavimu: kai kurios aukos buvo demonstruojamos per valstybinę televiziją. Iki rugpjūčio 19 d. buvo nužudyti mažiausiai keturi žmonės. Tikslas – tiek terorizuoti piliečius, tiek surišti rankas režimo pareigūnams, priverčiant juos vykdyti žiaurumus: šią taktiką pasitelkia diktatoriai ir mafiozai, siekdami užkirsti kelią dezertyravimui. Tačiau smurtas sukėlė dar didesnius protestus, privertusius A. Lukašenką pažaboti savo parankinius ir paleisti daugumą neteisėtai sulaikytų asmenų.

Rugpjūčio 17 d. minia protestuotojų apsupo kalėjimą, reikalaudama paleisti tuos, kurie vis dar uždaryti viduje. Protestuotojai buvo pasirengę šturmuoti pastatą, tačiau juos sulaikė maždaug 150 aktyvistų ir kunigų gyvoji grandinė. „Ant stogo yra snaiperiai, ir jie susinervinę. Mažiausiai mums reikia dar daugiau aukų“, – rėkė vienas aktyvistas, garsus kultūristas Anatolijus Gavrilovas. Kalėjimo šturmas būtų pažeidęs taikių protestų kodeksą ir davęs A. Lukašenkai – ir jo rėmėjams Maskvoje – pateisinimą dar aršesnėms represijoms.

Iki šiol beveik visi protestai prieš A. Lukašenką buvo nesmurtinio pobūdžio. Protesto dalyviai paiso šviesoforo signalų, prieš lipdami ant suoliukų nusiauna batus, susirenka šiukšles ir sutartu laiku išsiskirsto po namus. Demonstracijos jau apėmė visą šalį, ne tik Minską: aktyvistai jas koordinuoja per „Telegram“ pranešimų kanalą, pavadintą „Nexta“ (liet. „kažkas, kas nors“).

Jie taip pat pradėjo streikus valstybinėse gamyklose, kurių darbininkai kadaise sudarė A. Lukašenkos paramos šerdį. Rugpjūčio 16 d. fabrikų darbininkai prisijungė prie Minske vykusios apytiksliai 200 000 žmonių demonstracijos – didžiausio protesto per visą šalies istoriją. Kitą dieną A. Lukašenka sraigtasparniu nuskrido į MZKT, fabriką, gaminantį karines transporto priemones, tikėdamasis rasti palaikymą. Vietoj to, fabriko darbininkai pradėjo skanduoti reikalaudami, kad jis atsistatydintų. „Kiti rinkimai įvyks tik per mano lavoną“, – atkirto A. Lukašenka.

Vis dėlto yra požymių, kad kai kurie streikai išsikvepia. Minsko traktorių fabriko darbininkas Sergejus Dylevskis, šią savaitę išrinktas fabriko streiko komiteto vadovu, pripažino, kad areštai ir grasinimai išmesti streikuotojus iš darbo pakenkė jų ryžtui. Tik 200 vyrų iš 17 000 fabriko darbininkų buvo pasirengę „eiti iki galo“, sakė jis.

Protestų politinės organizacijos stoka – ir stiprybė, ir trūkumas. Svetlana Cichanouskaja, buvusi mokytoja, greičiausiai laimėjusi rinkimus (kuriuose dalyvavo vietoj savo vyro, įkalinto tinklalaidininko), yra veikiau revoliucijos simbolis, nei lyderė. Priversta ieškoti prieglobsčio Lietuvoje, ji įsteigė nacionalinę koordinavimo tarybą, į kurią įeina tiek darbininkai, tiek intelektualai, ir kuri siekia tartis dėl taikaus valdžios perėmimo. A. Lukašenka niūriai pažadėjo „atvėsinti [jos nariams] galvas“.

Praradęs bet kokią teisėtumo regimybę, A. Lukašenka yra priklausomas nuo savo saugumo tarnybų. Buvęs prokuroras Jevgenijus Juskevičius teigia, kad diktatorius į juos daug investavo. Jo karininkus „jungia tarpusavio atsakomybės, dažnai nusikalstamos, jausmas ir brolijos, stojančios kovoti su priešu, ideologija“. Riaušių policininkai buvo apdovanoti pinigais ir medaliais. Kariuomenėje ir saugumo tarnybose nebuvo nė vieno aukšto lygio dezertyro. J. Juskevičius sako, kad vidutinio lygio biurokratai, gavę signalą, būtų „pasirengę persijungti“, tačiau rizika būtų didelė.

Jų lojalumas – ir A. Lukašenkos likimas – galiausiai priklauso nuo Kremliaus: tą pripažįsta ir pats A. Lukašenka, ir Vakarai. Baltarusijos prezidentas iki šiol mėgo kiršinti Rusiją su Vakarais. Dabar jis šio lošimo atsisakė. Praėjusią savaitę A. Lukašenka mažiausiai keturis kartus kalbėjosi su Vladimiru Putinu, užsitikrindamas jo palaikymą. Kalbėtis su Vokietijos kanclere Angela Merkel jis atsisakė. A. Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas taip pat kalbėjosi su V. Putinu, įspėdami jį vengti karinės intervencijos. V. Putinas Vakarų valstybėms liepė nesikišti į svetimus reikalus.

V. Putinui įsiveržti į Baltarusiją nėra būtinybės. Jam galbūt netgi malonu stebėti, kaip A. Lukašenka kenčia: pernai Baltarusijos vadovas atmetė jo pasiūlytą gilesnės abiejų šalių politinės integracijos pasiūlymą. Tačiau jis negali leisti, kad represinis režimas, kuris suklastojo rinkimus, būtų nuverstas tautos revoliucijos – mat tai jo paties liaudžiai gali pakišti negerų minčių. Jam pakanka stebėti, kaip sukilimas malšinamas, o Europos Sąjunga pripažįsta jo dominavimą.

Nepaprastajame viršūnių susitikime, rugpjūčio 19 d. vykusiame vaizdo konferencijos formatu, ES vadovai pasižadėjo A. Lukašenkos režimui taikyti sankcijas, tačiau iš esmės atmetė bet kokį tarpininkavimą konflikte. „Mes labai, labai stengsimės užtikrinti, kad neaiškintume Baltarusijai, ką daryti“, – pabrėžė A. Merkel. Thierry Bretonas, Prancūzijos ES komisaras, nuėjo dar toliau ir pareiškė, kad „Baltarusija nėra Europa“.

Tuo tarpu Okrestinos gatvės kalėjimo vartai lieka užrakinti. Nuo protesto pradžios visoje šalyje pasigendama apie 40 žmonių. Baltarusijos žmogaus teisių organizacijos „Human Constanta“ aktyvistas Aleksejus Kazliukas sako, kad, atsižvelgiant į pranešamą kraštutinį smurtą, būtų „stebėtina“, jei žuvusiųjų skaičius nedidėtų.