TED konferencijoje 2008 m. Zimbardo iškėlė idėją, kad egzistuoja Liuciferio efekto priešingybė: jei paprasti žmonės gali tapti monstrais, tai gali tapti ir herojais. Idėją palaikė rėmėjai ir kolegos. Iš jos išaugo nauja mokslinė ir edukacinė veikla: heroizmo mokslai siekia aiškintis heroizmo sampratą ir reiškinį, o „Herojinės vaizduotės projektas“ siekia praktiškai ugdyti ir skatinti herojišką elgseną. Kas tai yra ir kam to reikia?
Apie tai susitikome pasikalbėti Zimbardo namuose San Franciske, Kalifornijoje. 86-erių metų profesorius visų pirma daug klausinėjo apie Lietuvą ir sakė nekantraująs vidurvasarį atvykti į konferenciją Vilniuje. Po to jis maloniai pakvietė likti pietų, mat jo žmona, psichologijos profesorė Christina Maslach, kaip tik virė gardžią sriubą. O tada jis sėdo į odinį krėslą ir ėmė pasakoti apie savo mintis bei darbus.
– Jūs moksliniu darbu pagrindėte, kad herojai – ne šiaip geradariai, altruistai. Kuo jie ypatingi?
– Yra sena tradicija gerbti ir garbinti herojus. Galėtume pradėti nuo senovės graikų Agamemnono ar Achilo. Klasikiniai herojai būdavo vyrai, kovotojai, kurie žudė kitus ir patys žūdavo kovose. Beje, paprastai jie kaudavosi laiminčiųjų pusėje, – pralaimėjusių niekas negarbina. Odisėjas dar ir keliavo. Taigi nuo senovės iki šių laikų herojai buvo ir tie, kurie kažko pasiekė pirmi, pavyzdžiui, kaip Charlesas A. Lindberghas, kuris pirmąkart vienas perskrido Atlantą. Neseniai herojaus samprata prasiplėtė. Herojais tapo plačiai pripažinti civiliai asmenys, kurių žygiai bent kai kuriems žmonėms padarė pasaulį geresnį, – tarp jų Martinas Lutheris Kingas Jaunesnysis, Mahatma Gandhis ar Nelsonas Mandela. Kyla klausimai, ką ir už ką vadiname herojais ir kaip, kodėl paskiras asmuo tampa herojumi? Dabar problema ta, kad herojai dažniausiai kuklūs, santūrūs. Jie sakytų, kad nepadarė nieko ypatingo ir kad jų vietoje kiekvienas pasielgtų taip pat. Bet visgi tuos poelgius atliko jie. Tam lyg ir nereikėjo ypatingų galių, bet tai padarė jie, o ne kiti. Taigi herojai imasi pozityvių veiksmų, kai kiti lieka neveiklūs stebėtojai. Tie veiksmai kelia tam tikrą pavojų ar reikalauja pasiaukojimo. Pavyzdžiui, pranešėjai (angl. whistle-blowers) gali netekti darbo ar aukšto posto, statuso. Herojiškai besielgiantis asmuo gali net neįtarti apie riziką, bet grėsmė yra.
– Kodėl Jūs apskritai susidomėjote herojais?
– Aš asmeniškai visada gilinausi į priešingą dalyką ir siekiau suprasti, kodėl geri žmonės daro blogus dalykus, kokia yra blogio prigimtis. Iš dalies man tai rūpėjo nuo vaikystės. Užaugau Niujorko gete (vargingame pietų Bronkse – G. K. S.), kur mane supo suaugę piktadariai: jie brukdavo pinigų vaikams, mano draugams, kad šie atliktų nusikaltėliškus dalykus, pavyzdžiui, nešiotų narkotikus, o už tai grėsė sėsti į kalėjimą. Kuo gi skyrėsi tie berniukai? Kodėl vieni pasidavė pagundai ir už 10 dolerių sutiko nusikalsti, o kiti atsilaikė? Mūsų bendruomenė buvo labai katalikiška, ir mes vis melsdavomės – „gelbėk mus nuo pikto“. Kas gi tas blogis, ir kas, kaip jam pasiduoda? 2008-aisiais kalbėjau TED konferencijoje Monterėjuje apie blogio psichologiją. Rėmiausi Stanfordo kalėjimo eksperimentu ir duomenimis iš garsiojo „Abu Ghraib“ kalėjimo skandalo. Buvau liudytojas-ekspertas vieno iš „Abu Ghraib“ kalėjimo prižiūrėtojų JAV kariuomenės tarnautojo byloje. Jie tame kalėjime dirbo naktimis tris mėnesius be paliovos ir pasidavė pagundai kankinti irakiečius kalinius. Jie tai fiksavo, padarė tūkstančius nuotraukų ir vaizdo įrašų, kuriuos aš gavau ir kurių dalį parodžiau pranešime. Tai – siaubingi dalykai, kuriuos darė paprasti, eiliniai žmonės, panašiai kaip kai kurie naciai mirties lageriuose. Baigdamas kalbą aš paklausiau: ar galėtume į problemą pažvelgti iš kitos pusės ir išsiaiškinti, kaip paprasti, eiliniai žmonės gali elgtis herojiškai? Paskui prie manęs priėjo daug garsenybių: buvęs JAV viceprezidentas Alas Gore‘as, „eBay“ įkūrėjas Pierre’as Omidyar’as, aktorius Robinas Williamsas ir kiti. Jie mane padrąsino ir pritarė, kad turėtume skatinti heroizmą, ugdyti herojus. Omidyar‘as skyrė lėšų pelno nesiekiančiai organizacijai įkurti, ir aš iškart pasiūliau ją pavadinti „Herojinės vaizduotės projektu“ (Heroic Imagination Project), nes heroizmas prasideda nuo vaizduotės: „Aš tai galiu.“ Organizacija ir fondas iki šiol veikia ir ugdo aktyvius herojus.
– Kaip galima išmokyti herojiškai elgtis?
– Iš esmės mūsų mokymai ugdo kritinį mąstymą. Sumodeliavome pamokas, kurios padeda išmokti orientuotis ekstremalioje situacijoje ir tapti aktyviu veikėju, o ne pasyviu stebėtoju. Pavyzdžiui, apibūdiname situaciją ir išvardijame objektyvias kliūtis: matai skęstantį žmogų, bet pats nemoki plaukti, ir panašiai. Klausimas toks: kaip kliūtis paversti iššūkiais, pažvelgti į jas kitaip? Juk nebūtinai turi pats pulti į vandenį, gali ir kitaip padėti skenduoliui. Toliau, kaip atsikratyti fiksuotos nuostatos „aš negaliu“? Kaip liautis save ribojus? Kaip nepasiduoti stereotipams, išankstinėms nuostatoms? Mokymai vyksta jau dvylikoje pasaulio šalių, ir mes vis augame. Kuriame naujų programų, pavyzdžiui, susijusių su klimato kaitos problemomis. Esmė – padėti individui ugdyti savo gerąsias savybes: ką aš galiu padaryti. Pradedi nuo savęs, šeimos, klasės, bendruomenės ir taip keiti visuomenę.
– Ar susimąstėte apie laikmetį, kontekstą? Kodėl visa tai vyksta būtent dabar?
– Prieš „Abu Ghraib“ skandalą aš buvau įsitraukęs ir į Rugsėjo 11-osios atomazgas. Tai buvo didžiuliai sukrėtimai. Be to, visi prisimena nacizmą ir stalinizmą, kai pasaulis buvo atsidūręs ties blogio praraja, kai jo vos nepasidalijo du diktatoriai. Bent demokratinėse valstybėse daugelis tai įvertino kaip pačią didžiausią grėsmę. Didžiulę transformaciją taip pat sukėlė Josepho Campbello individualus, vienišas herojus (monomito teorija, herojaus kelionė – G. K. S.). Kaip socialinis psichologas, sakyčiau, kad herojus yra vieniša žvaigždė, vyksmo ašis, bet galiausiai jis ar ji pasiekia dar daugiau, jei įtikina kitus veikti kartu. Taigi geriausia, kai veikia herojų būrys, grupė, kyla visas judėjimas. Galvokite apie šį siekį kaip apie procesą: ne apie vieną veiksmą, kurį kažkas turi atlikti, o apie daug herojų, kurie yra nuolat ugdomi. Tegu jie pradeda nuo mažų dalykų: pasako gerą žodį, komplimentą, konstruktyvų atsiliepimą, žodžiu, suteikia progą kam nors pasijusti geriau ir ima keisti aplinką taip, kad kiti joje jaustųsi laimingesni, saugesni, kad augtų gerovė. Tai reiškia ne pasiaukoti kilniam tikslui, o nuolat puoselėti kilnius siekius.
– Jūs vis raginate sutelkti dėmesį ne į herojų, o į žmogų situacijoje arba į herojaus tapsmą: svarbu ne „kas?“, o „kaip, kokiomis aplinkybėmis?“ Kaip sekasi keisti šią bendrą nuostatą?
– Šiuo atveju žiniasklaida yra priešas. Ji kreipia dėmesį tik į asmenis, kuria herojų portretus, bet neaiškina situacijų, kuriose jie veikia. Žiniasklaida kartais herojus nuvertina, o kartais pervertina kaip nepaprastus. Ne visos kultūros yra palankios herojiškiems poelgiams. Ir ne visi turi būti kaip Mandela. Paprasti, eiliniai žmonės gali elgtis herojiškai. Ir kaip tik tai nesukuria ypatingos naujienos, tad ir nedomina žiniasklaidos. Lygiai taip pat jos nedomina ir situacijos.
– Jūs rašėte, kad situaciją kuria sistema. Žiniasklaida yra sistemos dalis. Parodykite man valstybę, ir parodysiu politinį mitą, sukomercintą nacionalinį pasakojimą, herojaus kultą. Gal žiniasklaida tiesiog atspindi šį kultūrinį kolektyvinį būvį?
– Todėl ir prasminga mūsų prieiga. Ji ypatinga tuo, kad yra moksliškai pagrįsta, analitiška, savikritiška. Mes nuolat galvojame, ar tai, ką siūlome, yra veiksminga, tinkama ir pagrindžiama. Ką tik grįžau iš Amerikos psichologų asociacijos konferencijos, kur kalbėjau apie Jimą Jonesą, apie San Franciske jo sukurtą Žmonių šventovę ir tragediją Gajanoje (918 asmenų masinė žūtis Gajanoje 1978 m. laikoma didžiausia amerikiečių civilių netektimi vieno išpuolio metu po Rugsėjo 11-osios – G. K. S.). Jonesas iš esmės įgyvendino George‘o Orwello romane 1984-ieji minimas aštuonias minties užvaldymo technikas. Jis to galingo kūrinio gal net neskaitė, užtat pavertė jį tikrove. Jo pasekėjai giedojo himnus su tam tikrais žodžiais, – pagal principą, kad, daugybę kartų meluojant, melas nustoja būti melu. Jis susikrovė daugiamilijoninį turtą, o jo pasekėjai vargo skurde. Jis privertė juos kalbėti tikrovei priešingus dalykus. Pavyzdžiui, jie sakydavo: „Tėvelis mane myli ir duoda gardaus maisto“, nors valgis būdavo baisus. Galiausiai jam paliepus jie išsižudė arba buvo nužudyti šeimos narių. Vaikai aplink klykė, nes cianidas ėdė jiems gerkles. O Jonesas vis sakė – aš niekada jums nemeluoju, gerkite, neskaudės, būkite geri, duokite gerti savo vaikams. Jis buvo apsėstas kontrolės. Žmonės pasidavė jo įtakai ir tapo bevaliai, bejėgiai, per silpni pasipriešinti.
– Ką manote apie mirtį kaip heroizmo kriterijų?
– Tai – problema. Kovotojas, auka, kankinys. Sakykime tiesiai, šviesiai: mes norime gyvų herojų. Mes norime paprastų žmonių, kurie gali padėti kitiems, nes yra sumanūs, įvertina situacijas, yra išmokę veikti efektyviai ir saugiai. Aš kalbu ne apie žūstančius, politinius, religinius, kovinius, pernelyg rizikuojančius herojus, – nieko dramatiško, vien paprasti dalykai. Tai – naujas herojus, kuris tiesiog panaudoja savo gebėjimus ir padeda kitam: skiria savo laiko, pastangų ir šia prasme pasiaukoja. Buvo garsi istorija, kai 2007 m. sausakimšoje Niujorko metro stotyje traukulių ištiktas žmogus nukrito ant traukinio bėgių. Afrikos amerikietis Wesley Autrey šoko ant jo, užgulė, prispaudė savo kūnu. Traukinys pralėkė virš jų, ir žmogus buvo išgelbėtas, nors tarp Autrey galvos ir traukinio tebuvo pora centimetrų. Jam galėjo būti nukirsta galva. Jis iškart tapo superherojumi. Bet tai, ką jis padarė, buvo nesumanu.
– Visgi visi politikai troško su juo nusifotografuoti. Ir komercinės kompanijos apipylė jį dovanomis.
– O vis dėlto kaip jis galėjo pasielgti kitaip? Neilgai trukus Niujorke nutiko panašus dalykas: žmogus nukrito ant bėgių, kažkas šoko iš paskos, pakėlė jį, atvilko prie platformos ir sušuko: „Man reikia pagalbos!“ Pora žmonių priėjo ir abu ištraukė, įsodino į traukinius, visi išgyveno ir nuvažiavo į darbą. Wesley Autrey buvo superherojus ir nelabai išmanus, impulsyvus, neapdairus veikėjas. Kaip psichologas, aš visada manau, kad yra svarbu, kaip asmuo veikia. Viską lemia klausimas „kaip?“
– Mūsų aplinka ir įpročiai labai greitai kinta. Užsidarome individualiose tikrovėse, socialiniuose burbuluose. Kaip vertinate šiuolaikinių technologijų įtaką?
– Priklausomybė nuo technologijų ir socialinė žiniasklaida yra nauja socialinės izoliacijos forma. Žmonės turi ryšių, bet neturi draugų, tikrų santykių. Jie praleidžia tiek laiko žiūrėdami į išmaniuosius telefonus, kad net nepastebės, jei kas nors gatvėje gulės ir kraujuos. Technologijos gali padėti, pavyzdžiui, greičiau iškviesti pagalbą, bet jos atitraukia dėmesį ir neleidžia pastebėti, kad kitiems tavęs reikia. Be to, kiekvienas yra savo socialinio burbulo centre. Jį ar ją supa panašaus amžiaus, siekių, socialinio statuso, tautybės žmonės. Nelieka daug laiko galvoti apie kitus, kitokius. Žiūrėkite, kaip skiriasi Amerikos Rytai ir Vakarai. Vakaruose daug naujakurių, palikusių artimuosius, o Rytuose daugiau žmonių prisirišę prie šeimų ir tradicijų. Vakariečiai yra labiau nepriklausomi, nesisaisto tokiais įpročiais kaip „darykime taip, kaip darydami iki šiol išgyvenome“. Tačiau bendra ir didžiausia Amerikos vertybė – minties laisvė, kūrybiškumas. Pagalvokite apie muziką, Woodstocką, technologijas, Silicio slėnį. Taigi pažanga yra gerai, bet izoliacija – blogai. Gyvename sudėtingu metu. Esame užvaldomi medijų. Aš kilęs iš siciliečių šeimos, kur šeima yra viskas. Bet sykiu šeima yra tarytum inkaras praeityje, o svarbu telktis į ateitį: ką nuveikti, kad rytojus būtų geresnis? Apie orientavimąsi į ateitį kalbėsiu konferencijoje Vilniuje. O bendrai, technologijas pats naudoju savo idėjoms skleisti: turiu interneto svetainę, skaitau paskaitas per „Skype‘ą“ ir panašiai.
– Medijų teoretikas ir kultūros kritikas Neilas Postmanas knygoje „Technopolis“ puikiai aprašė, kad technologijos mus nuolat pergudrauja, nes naudojame vis naujus įrankius negalėdami nuspėti pasekmių. Kaip čia orientuotis?
– Yra metodai, yra mokymai, kaip bet kuris gali išsiugdyti paprastus socialinius psichologinius gebėjimus. Gal jūs niekada neatsidursite situacijoje, kai kas nors kraujuos ir šauksis pagalbos. Bet sutiksite senolį, kuris prašys padėti pereiti per gatvę, arba benamį, kuris prašys pinigų. Neužtenka tik numesti benamiui pinigą – štai doleris, turėkis. Pirmiausia aš sakau: „Labas, aš Philas Zimbardo, o kuo tu vardu? Iš kur esi kilęs?“ Ir tada, kai žmogus prisistato, ištiesiu pinigų ir sakau: „Apgailestauju, kad tau dabar sunku, ir norėčiau labiau padėti, bet šiandien turiu tik tiek.“ Ko tuo pasiekiate? Humanizuojate, įasmeninate tą būtybę. Jis nėra benamis. Jis yra asmenybė be namų. Tai – milžiniškas skirtumas. Gal jo jau taip seniai niekas nevertino kaip asmenybės, kad jis pats apie tai pamiršo. Taip jūsų nuostata ar vaizduotė keičia situaciją. San Franciske tikrai siaubinga: daugiau nei 7000 žmonių gyvena gatvėse kiaurus metus. Negalite visiems padėti. Vienas kitas jūsų doleris nieko nepakeis. Bet galite padėti kažkam atminti, kad jis yra asmenybė, turi vardą, šaknis. Tam reikia tik minutės laiko. Lyg nieko herojiško. Bet tai – kaip tik iš herojų repertuaro.
– Kodėl reikia tokių mokymų, kai jau tūkstančius metų kuriame kultūros sistemas, turime etiką ir religiją?
– Pirmiausia, daugelis religijų vėlgi izoliuoja vienus nuo kitų: jei mūsų tikėjimas tikras, tai kitų netikras. Dėl religijų kilo daugiau karų nei dėl ko nors kito. Atskirtimi brėžiamos ribos: čia esame mes, o ten, užribyje, – visi likusieji. Religija mus nuvylė ta prasme, kad nepadėjo plėstis heroizmui. Aišku, buvo tikėjimo kankinių. Pats Jėzus kaip herojus mirė už kitus, akivaizdu, kad jis buvo socialių pažiūrų (profesorius šypsosi – G. K. S.). Bet religija netaps tuo reikiamu raktu, jei nepradės keistis. Kodėl gi negalėtų būti pokyčių? Pavyzdžiui, kodėl moterys katalikės negalėtų būti dvasininkės, kodėl dvasininkai negalėtų sukurti šeimų? Mums reikia gerų pokyčių.
– Klausimų daug, laiko mažai. Dėkoju už progą pasikalbėti. Man ji svarbi ir asmeniškai, nes apie „Stanfordo kalėjimo eksperimentą“ sužinojau iš savo tėčio, kai dar mokiausi pradinėse klasėse ir Lietuvą nuo Vakarų pasaulio skyrė geležinė uždanga; tai paliko nepamirštamą įspūdį.
– Stulbinama. Ši diena man išties ypatinga. Šiandien sukanka 48 metai, kai pradėjau tą eksperimentą. Rugpjūčio 14-ta. Turiu sicilietį pusbrolį, kuris yra gimęs šią dieną. Jis kasmet man rašo: „Šiandien yra mano gimtadienis ir kažkelintieji Stanfordo eksperimento metai.“ Jei išgyvensiu, veikiai minėsime 50-metį. Bus didelis dalykas, nes tai tebėra vienas žinomiausių darbų psichologijos moksle. O kitas žymių eksperimentų autorius Stanley Milgramas, kaip žinote, buvo mano bičiulis mokykloje. Tokie tad mieli sutapimai. Vaišinkitės saldainiais.
