Venecijos gyventojai jau seniai skundžiasi, kad turistai pavertė jų miestą istoriniu Disneilendu. Tarsi norėdama įrodyti, kad jie neklysta, 2018 m. miesto taryba pastatė užtvaras, skirtas reguliuoti kasmet į miestą atvykstančių maždaug 40 mln. turistų srautą. 2019 m. „La Serenissima“ žengė dar vieną žingsnį ir paskelbė, jog planuoja iš lankytojų reikalauti iki 10 eurų per dieną mokesčio.
Tačiau dabar Venecijai problemų iškilo ne dėl to, kad turistų per daug, o dėl to, kad jų per mažai. Dėl Covid‑19 pandemijos tarptautinių kelionių sektorius smarkiai nukentėjo. EBPO prognozuoja, kad 2020 m. tarptautinis turizmas visame pasaulyje smuks 60 proc., o jei antroji pandemijos banga užkirs kelią atsigauti ekonomikai – ir iki 80 proc. Dėl to keletas vyriausybių, tarp jų ir Italijos, nori išbandyti radikalų būdą atgaivinti turizmo pramonę – tiesiogiai mokėti subsidijas keliautojams. Tačiau Europos turistų traukos taškuose vėl kylant Covid‑19 protrūkiams auga rizika, kad reikės staiga įvesti atostogas sugadinantį karantiną, tad daugėja abejonių, ar taip panaudoti mokesčių mokėtojų pinigus protinga.
Vyriausybės šiai pramonei jau seniai bando padėti netiesiogiai – dalindamos paramą oro linijoms, subsidijas oro uostams ir kitai infrastruktūrai, arba mažindamos pridėtinės vertės mokestį (PVM) viešbučiams ir restoranams. Metodas duoti lankytojams pinigų arba dovanų kuponų daugeliui atrodo naujas, bet ši mintis jau tapo gana populiari.
Birželio mėnesį Italijoje pristatytas 2,4 mlrd. eurų vertės „atostogų premijos“ planas, kuriuo mažas pajamas gaunančioms italų šeimoms būtų teikiama iki 500 eurų parama atostogoms Italijoje. Sicilijos regiono vyriausybė bando pritraukti tiek šalies piliečių, tiek užsieniečių – ji neseniai pritarė planui išleisti iki 75 mln. eurų kuponams, kuriuos galima panaudoti apgyvendinimui, ekskursijoms su gidu, muziejų bilietams ir kt. Kuponų sistema taip pat bus įvedama Islandijoje, Pietų Korėjoje, Taivane ir Tailande. Kipro vyriausybė nuraminti nervingus turistus bando žadėdama, kad keliautojui užsikrėtus virusu apmokės visas karantino, sveikatos priežiūros ir atostogų išlaidas. O viena ambicingiausių ir brangiausių programų – liepos 22 d. Japonijoje paskelbta „Go To Travel“. Šioje programoje numatoma, kad vyriausybė kelionėms šalyje suteiks iki 50 proc. nuolaidą grąžindama pinigus viešbučiams ir kelionių agentūroms. Programa gali kainuoti iki 1,3 trln. jenų (12,6 mlrd. dolerių).
Kodėl politikai nori atgaivinti turizmą, suprasti nesunku. Šiame sektoriuje dirba daugybė žmonių. Turizmo pramonės organizacijos Pasaulio kelionių ir turizmo tarybos (WWTC) duomenimis, per pastaruosius penkerius metus šis sektorius visame pasaulyje sukūrė vieną iš keturių darbo vietų. WWTC atstovės Tiffany Misrahi skaičiavimais, jei tarptautinių kelionių šiais metais sumažės perpus, bus prarasta 121 mln. darbų ir 3,4 trln. dolerių pasaulinės gamybos. Be to, gali būti, jog politikai mano, kad subsidijos vietiniam turizmui bus populiarios tarp nuo karantino pavargusių rinkėjų.
Kodėl subsidijos turistams staiga taip išpopuliarėjo? Politikai neapleido ir senosios politikos. Jie vis dar randa milijardus dolerių, kad išgelbėtų oro linijas nuo bankroto, tačiau padidinti paklausos tai nepadeda. Be to, pasak EBPO turizmo sektoriaus atstovės Jane Stacey, nors anksčiau kilus nuosmukiams naudotas PVM mažinimo metodas, dabar jis laikomas „buku įrankiu“. Pavyzdžiui, kai 2008 m. Jungtinėje Karalystėje visiems sektoriams sumažintas PVM, pranašumo greitai neliko, nes ši priemonė labiau padėjo ne ekonominei veiklai namuose, o importui. O mažinti PVM būtent turistų išlaidoms nelengva. Daug paprasčiau tokį tikslą pasiekti kuponais. Jungtinės Karalystės ekspertų organizacija „The Resolution Foundation“ teigia, kad kuponų panaudojimo sąlygas galima keisti, jei kokiai nors sričiai ar sektoriui pagalbos reikia skubiai.
Nors politiškai subsidijos atrodo patrauklios, jos populiarios ne visur. Kai kas mano, kad jos nesąžiningos – juk kur kas didesnė tikimybė, kad laisvo laiko ir pinigų atostogoms turės turtingesni, o ne skurdesni gyventojai. Kad subsidijos nebūtų skiriamos turtingiesiems, kai kur apribojamos jų teikimo sąlygos. Italijoje paramą gauti gali namų ūkiai, kurių metinės pajamos neviršija 40 000 eurų. Pietų Korėjoje vyriausybė moka „atostogų premijas“ atostogauti išėjusiems mažų įmonių darbuotojams.
Kartais programoms priešinasi ir tie, kam jos turėtų būti naudingos, nes baiminamasi, kad keliautojai atveš Covid‑19 į tolimas turistų pamėgtas vietas, kuriose liga iki šiol nepridarė daug žalos. Šiuo atžvilgiu ypač nepopuliari „Go To Travel“ programa. Liepos 20 d. paskelbtais Japonijos laikraščio „Nikkei Asian Review“ atliktos apklausos duomenimis, 80 proc. apklaustųjų mano, kad tokią programą pradėti „per anksti“, o kad ji „derama“, mano tik 15 proc. apklaustųjų. Tokijuje, kur užsikrėtusiųjų skaičius kelias pastarąsias savaites augo, programa paskutinę akimirką nutraukta – taip siekta nuraminti kaimo gyventojų baimę, kad netrukus užplūs galimai virusu užsikrėtę netoli namų atostogaujantys miestiečiai.
Abejonių kyla ne tik dėl politinės, bet ir dėl ekonominės tokios paramos pusės. Daugelis namuose likusių žmonių susimokėti už kelionę tikrai gali. Tiek JAV, tiek Europoje namų ūkių santaupos pastaruoju metu sparčiai augo, nes žmonės išleido kur kas mažiau pinigų keliavimui ir valgymui ne namuose. Gali būti, kad jų atostogauti nesugundys nei mažesnės kainos, nei valstybės parama. Galbūt daugelis bijo užsikrėsti keliaudami (net ir Kipre). Be to, daugelis nerimauja, kad išvažiavus vėl bus įvestos karantino priemonės, tad nebebus galima grįžti arba grįžus reikės neplanuotai praleisti tam tikrą laikotarpį namuose. Pavyzdžiui, liepos 25 d. Ispanijoje atostogaujantys britai įspėjimą, kad grįžus namo 14 dienų reikės praleisti karantine, gavo tik prieš 5 valandas nuo jo įsigaliojimo. O dar blogiau, kad gauti kelionės draudimą, kuris apimtų ir Covid‑19, vis dar sunku.
Be to, su kuponais ar be jų, kai kurių itin dažnai lankomų miestų gyventojai grįžtančių turistų laukia nenoriai. „Dabar – pats metas pagalvoti apie alternatyvas“, – teigia buvęs Venecijos meras ir uosto direkcijos pirmininkas Paolo Costa. Turizmo srities darbai dažniausiai sezoniniai, prastai apmokami ir nereikalaujantys kvalifikacijų. Kuriant technologijų centrus Venecijos universitetuose arba vystant uostą, kad šis taptų tarp centrinės Europos ir Tolimųjų Rytų vežamų krovinių centru, būtų galima sukurti geresnių ir stabilesnių darbo vietų. Tačiau iš centrinės vyriausybės gauti pinigų tokių projektų pradiniam kapitalui sunkiau, negu gauti pinigų turizmo subsidijoms. Kodėl? „Turizmo lobistinės organizacijos didesnės, negu Venecijos lobistinės organizacijos“, – atsidūsta P. Costa.