Mano bičiuliai, suprantama, architektūros studentai, sudarantys specifinę grupę, besidžiaugiančią tokia architektūra, kokia visiems kitiems žmonėms kelia nuoširdų pasibjaurėjimą, žavėjosi naujaisiais Paryžiaus pastatais. Dėl lobotomijos, kuri visiems atliekama architektūros fakultete, sutartinai kartojo tą pačią į galvas įkaltą mantrą: „...Bent jau čia, Prancūzijoje, yra statoma! Ne taip, kaip mūsų šalyje, kur viskas draudžiama. Čia galima pajusti tikros moderniosios architektūros dvelksmą!“ Nesupratau, kodėl jie taip gėrisi tokiais gėdingais dalykais, nė nenutuokdami, kad šie kvartalai netrukus bus išsprogdinti.
Anuomet niekas nekalbėjo apie moderniąją vergovę, bet šiandien yra žinoma, kad grandiozinei Mitterand’o užmačiai įgyvendinti teko „importuoti“ nemažai pigios darbo jėgos iš buvusių kolonijų Šiaurės Afrikoje. Atvykėlius įdarbino statybų aikštelėse, tačiau jų uždarbis buvo niekinis, jiems neleista gyventi mieste, juos įkurdino nykiuose periferijos bendrabučių miesteliuose, kur gyvenimo sąlygos pačios prasčiausios. Šiuose kvartaluose nebuvo jokių viešųjų erdvių, jokių pastatų, skirtų bendravimui. Išskyrus vietinį transportą, čia neveikė jokios paslaugas teikiančios įmonės...
Pamenu, mano paryžiečiai draugai labai nenoriai vaikštinėdavo Prefecture kvartalų gatvėmis – jie ne tik baiminosi vietinių gaujų, bet ir perspėjo mus, kad netyčia gali užgriūti naujųjų statinių nuolaužos, neretai byrančios praeiviams ant galvų. Didžiuma pastatų net nebuvo apgaubti žvejų tinklais, padedančiais „pagauti“ atskilusias dalis. Nepaisant akivaizdaus absurdo, į mano kritiškas pastabas visi nuolat atšaudavo: „Na, bent jau čia, Prancūzijoje, vis dar statoma.“
Tais metais laikiau miesto sociologijos egzaminą (tai buvo laisvai pasirenkama disciplina, kurią galima išklausyti Sociologijos fakultete, bet vėliau architektūros studentams uždrausta ją lankyti, liepta rinktis urbanistinės geografijos kursą). Iki tol man nešovė į galvą mintis, kad reikalinga speciali disciplina, tyrinėjanti šalutinius architektūros profesionalų veiklos padarinius, o dabar manau, kad ji tiesiog privaloma visiems architektams. Vis dėlto tiek architektai, nesijaučiantys atsakingi už savo pažadų netesybas, tiek anuometiniai mano bičiuliai buvo visiški trumparegiai ir nesuprato, kad būtent mes, architektai, esame tiesiogiai kalti dėl socialinių ligų, apėmusių minėtas periferijas.
Superego ir jo įdiegta pagarbos bet kam stoka būdinga didžiumai XX a. architektų. Jie jautėsi nepakaltinami, nes nuolankiai tarnavo spekuliatyvaus pobūdžio idėjoms, kurios buvo iškreiptai pateikiamos kaip modernybės (modernizmo) koncepcija. Tai lėmė pasaulio suvienodėjimą, išprovokavo socialinio nepasitenkinimo protrūkius periferijose, iš to atsirado ir dusinančios eismo grūstys istoriniuose centruose. Miestų architektūra atsidūrė aklavietėje.
Pašaliniai padariniai – ar esate pasirengę atidaryti Pandoros skrynią
Neseniai Paryžiaus ir kitų Prancūzijos miestų gatves nusiaubė dirbtinai sukelti gaisrai. Kad užkirstų kelią priemiesčių „revoliucijai“, valdžia buvo priversta prisiminti specialų įstatymą, kuris leidžia įvesti seniai pamirštą komendanto valandą! Taigi politikai nusikratė atsakomybės ir griebėsi savo mėgstamo užsiėmimo – demagogijos.
Panašiai elgėsi ir žiniasklaidos kalbinti architektai, kurie negalėjo net įsivaizduoti, kad turėtų prisiimti bent dalį atsakomybės už susiklosčiusią pavojingą situaciją. Beje, Italijoje griebtasi ne tik pažįstamos demagogijos, bet ir senų rasistinių argumentų, susijusių su religija, esą prancūzams derėjo labiau skaitytis su islamu... Tarsi smurto protrūkiai priemiesčiuose būtų religijos problema.
Bėda ta, kad nesugebame pasimokyti iš istorijos, juo labiau kad ją rašė ir architektai, sekdami (Walterio) Gropiuso ar (Bruno) Zevio mokymu, visais atžvilgiais „ribojančiu architektų mąstymą“. Tai pagrindinė priežastis, kodėl iki šiol yra ignoruojamos net pačios esmingiausios sociopolitinės pamokos, veikiausiai bijoma, kad teks pripažinti savo klaidas. Toks požiūris verčia architektus nedovanotinai švaistyti laiką ir finansus, ieškant „modernių“ būdų, kaip išspręsti problemas, kurias jau seniai išsprendė tradicinė architektūra ir urbanistika. Taip mąstydami jie niekada nepasieks tikslo, tiesiog dar labiau įtvirtins įsigalėjusį architektūros „žvaigždžių“ kultą, pamalonindami šešėlyje tūnančius finansinius jų rėmėjus.
Esmingiausias XX a. urbanistikos ir architektūros ribotumas buvo tai, kad praktika rėmėsi prielaida, esą viskas, kas sukurta anksčiau, yra nevertinga. Galėtų atrodyti keista, kad modernistai, įsitvirtinę tiek architektūros fakultetuose, tiek ir už jų sienų, taip atkakliai niekino praeities architektūrą, tačiau būtent tai ir yra normalu, turint galvoje bruožą, būdingą „tamsybės religijoms“ ir naujiesiems mesijams, kurie neigia savo šaknis, pabrėždami, esą „šventas“ mokymas kyla tik iš jų pačių!
Kad priminčiau pamirštą, tiksliau tariant, daugelio nesuvoktą dalyką, pakomentuosiu kai kuriuos įvykius. Tai turėtų skambėti kaip perspėjimas tiems, kurie projektuoja ir / arba valdo miestus.
Įvykus pramonės revoliucijai, anglų utopinis socialistas Robertas Owenas konstatavo: „Kai buržuazija suvokia, kad miestuose pakvipo paraku, t. y. revoliucinėmis idėjomis, nekalbant apie pačias revoliucijas, jai svarbiausia ne pasirūpinti darbininkų klasės gyvenimo sąlygų gerinimu, bet sustiprinti save ir savo galias.“
Šiandien, apmąstydami Prancūzijos situaciją, galėtume šį teiginį perfrazuoti taip: kai istoriniai miestų centrai tampa nebegyvenami dėl eismo spūsčių, kurias sukelia periferijos gyventojai, neturintys jokių viešųjų erdvių, todėl ieškantys jų čia, politikams ir miestų planuotojams atrodo svarbiausia pasirūpinti ne gyvenimo priemiesčiuose sąlygomis, bet miestų centrais ir jų kokybės konservavimu!
Stoką patiriančių gyventojų segregacija nieko gero nežada, tačiau viešojo aprūpinimo būstais tikslas šiandien yra būtent toks.
Kai tik atsitinka kas blogesnio, iškart pasireiškia mūsų savanaudiškumas, pateisinamas įprasta fraze: „Akys nemato, širdies neskauda.“ Taigi apsimetę, kad nematome, kurį laiką jaučiamės saugūs. Sociologai tą vadina terminu blasé – persisotinimu, atbukimu. Tačiau toks gėdingas elgesys, apsėdimas, apėmęs pramonės amžiuje, tikrai nepadės nei kurti, nei „pertvarkyti“ miestų. Pastarojo meto įvykiai Prancūzijoje turėtų priversti visus susimąstyti, nes revoliucija greitai gali iš periferijos persikelti į centrą, ypač kad segreguojamų pakraščių gyventojus jis arogantiškai laiko „gerovės visuomenės šiukšlynu“. Jėga išspręsti šių problemų nepavyks, juk smurtas nesiūlo išeities, jis kelia tik naują smurtą.
Prieš paaiškindamas savo nuomonę, dėl kokių priežasčių periferijos gyventojai susiduria su minėtais sunkumais, norėčiau atmesti pasakėlę, kuria buvo piktnaudžiaujama XX a. Architektai, kritikai, profesoriai, statytojai ir politikai vertė visus manyti, esą sparčiai augant miestams, tai buvęs tiesiog vienintelis pasirinkimas, kaip spręsti urbanistinės plėtros problemas… Tai NETIESA.
Jeigu būtų tiesa, kaip galėtume paaiškinti, kodėl socialinių būstų, pastatydintų Romos mieste 1907–1927 m., aplinka iki šiol yra puiki, o architektūros kokybė nepriekaištinga?
Anuo metu tai buvo ne bendrojo plano nulemti dalykai, bet objektyvi realybė – skubiai reikėjo sudaryti gyvenimo sąlygas naujiems Romos gyventojams, kurių skaičius per trumpą laiką išaugo nuo 400 000 iki 1 400 000. Prie šio stulbinančio skaičiaus dar turėtume pridėti gyventojus, priverstus išsikraustyti iš sostinės centro, kad atlaisvintų vietą vadinamajam sventraventi (urbanistiniam išmėsinėjimui), kuris buvo vykdomas Romoje po 1870 metų, o ypač sustiprėjo fašizmo laikotarpiu. Bandant atsakyti į šį klausimą, reikėtų trumpai aptarti maksimalią laiko trukmę, skirtą suręsti „greitos statybos namams“ vadinamajame Garbatellos rajone, nes ten ypač didelė socialinių būstų sankaupa. Romoje jis buvo suprojektuotas 1919–1930 m. kaip miestas-sodas. Namą pastatydavo per šešis mėnesius, tačiau didžiuma tų būstų, nors ištisus aštuoniasdešimt metų nė sykio nebuvo restauruoti, net šiandien laikomi ištaigingais!!!
Tiesa ta, kad vėliau korumpuotas statybų verslas ėmė įžūliai manipuliuoti viešąja nuomone, įrodinėdamas tariamą naujų būstų pranašumą. Turėtų apimti tikras įsiūtis, sužinojus, kad universitetų profesoriai ne tik pasyviai stebėjo šį idiotišką melą, bet ir parūpino teorijas jam pagrįsti!
Mėginant suvokti priežastis, dėl kurių kyla priemiesčių gyventojų maištai, mano galva, labai svarbu bent bendrais bruožais susipažinti su sociologinių tyrimų, kuriuos Domenicas Oranas vykdė Romos Testaccio rajone, rezultatais. Ši studija padeda suvokti, kodėl spekuliavimas nekilnojamuoju turtu kadaise sudarė tokias nežmoniškas gyvenimo šiame kvartale sąlygas, kad kilo smurto proveržis, panašiai kaip pastaruoju metu Prancūzijoje.
Tyrimas rodo, kad nepagarba ir vandalizmas priemiesčiuose, kuriuos ignoruoja galios centrai, yra natūralus atsakas tų, kurie jaučiasi neregimi. Barbariškas viešojo arba kitų žmonių turto naikinimas ir anuomet buvo, ir šiais laikais yra individų kartėlio išraiška, nukreipta į kažką, ką jie laiko ne tikrenybe, o simboliu visko, kas verčia juos gyventi tokiomis nepakenčiamomis sąlygomis.
Orano atliktą sociologinį tyrimą Testaccio rekonstrukcijos komitetas vėliau panaudojo urbanistiniam kvartalo perprojektavimui, kurio ėmėsi Giulio Magnis ir Quadrio Piranis. Kai tik buvo sukurta sveika, patraukli aplinka, Testaccio gyventojų nepasitenkinimo protrūkiai iškart nuslūgo. Buvę socialiniai šio rajono būstai šiandien yra itin paklausūs rinkoje!
Kai rekonstrukcija buvo sėkmingai įvykdyta, Romos socialinių būstų institucijos (IRCP) prezidentas Malgadis šiai temai skirtame straipsnyje 1918 m. rašė: „Reikalauti meno, kai kalbama apie socialinius būstus, būtų gerokai perdėta, tačiau nepaneigiama tai, kad socialinių būstų apipavidalinimas, kuriuo siekiama tam tikro vaizdinio, net jeigu jis paprastas dėl finansinių priežasčių, labai skiriasi nuo tų gniuždančių statinių, kuriuose darbininkai buvo priversti gyventi anksčiau [...] Socialiniai būstai su tinkamai suplanuota butų struktūra, užtikrinta išorės vaizdo ir vidaus įrangos sąveika, bus geidžiami, [...] gyventojai savo būstus bei komunalinę nuosavybę gerai prižiūrės visame rajone. [...] Namas, kuriame gera gyventi, būna geriau užlaikomas, o tai reiškia, kad jis atlieka ir edukacines funkcijas visų, kurie ten gyvena, atžvilgiu.“
Vėliau Socialinio būsto tarnyba iškėlė šūkį: „Sveikas ir edukacinis būstas.“
1926 m., prieš ateinant į valdžią fašistams, kurie netrukus pakeitė būstų kūrimo politiką nekilnojamojo turto struktūrų naudai, įsteigę Governatorati (tai fašistų partijos atšaka, kontroliavusi municipalitetus ir panaikinusi jų autonomiją), – Ufficio Municipale del Lavore di Roma, institucija, atsakinga už socialinių būstų statybą, pabrėžė: „Socialinius sluoksnius derėtų įkurdinti pramaišiui. Visuomenė bus dėkinga, jei įgyvendinsime šį svarbų uždavinį.“
Epilogas
Apibendrinant visa tai, kas pasakyta, darosi aišku, kad statinių, gatvių, aikščių tęstinumas turi didžiulę vertę, todėl būtina jį išlaikyti. Tai reiškia, kad kartu su kitais privačiais viešojo gyvenimo aspektais nauji ir seni, pertvarkos reikalaujantys rajonai turėtų būti suvokiami kaip bendros erdvės. Namai ir specialūs statiniai yra tik vieni iš daugelio kitų urbanistinės kompozicijos elementų, nepaisant išskirtinės svarbos, jie nėra savaime pakankami, kad atsirastų viešosios erdvės, būtinos sveikiems socialiniams santykiams užtikrinti.
Jei priešingas teiginys būtų tiesingas, kaip galėtume paaiškinti, kodėl Romoje 1907–1927 m. laikotarpiu buvo pasiekta tokia aukšta socialinių būstų kokybė?
Iš anglų kalbos vertė Almantas Samalavičius. Vertėjo komentaras:
Su šio įžvalgaus, nonkonformistinio straipsnio autoriumi susipažinau prieš porą metų, antrąsyk gavęs Romos universiteto kvietimą paskaityti keletą paskaitų Architektūros fakultete. Už šią pažintį, nenumatytą dėstymo programoje, esu dėkingas savo bičiuliui profesoriui Nikosui A. Salingarosui, kuris primygtinai pageidavo, kad nuvykęs į Romą susisiekčiau su architektu, architektūros istoriku Ettore M. Mazzolla, pastaraisiais metais vadovaujančiu JAV Notre Dame universiteto Romos studijų programai. Tai bene vienintelė Amerikoje, ko gero, net visame pasaulyje architektūros studijų programa, reikalaujanti, kad kiekvienas absolventas bent metus laiko praleistų, studijuodamas Amžinojo miesto architektūrą ir urbanistiką.
Mandagumo vizitas į nuostabią renesansinę vilą pačioje Romos širdyje virto įdomiu pokalbiu, užtrukusiu visą vakarą. Ta pažintis paskatino išversti į lietuvių kalbą prof. Mazzollos drąsų aktualios tematikos straipsnį.
