Sprogimas išsviedė į dangų nuolaužas, o vandenyno dugnas susiraukšlėjo tarsi kilimas. Didžiausios 15 megatonų atominės bombos (1 000 kartų galingesnės, negu bomba, nušlavusi Hirošimą) sprogimo žybtelėjimas buvo matomas net už 4 200 km esančioje Okinavoje. Jos išmestos radiacijos pėdsakų aptikta Tenesio valstijoje besiganiusiuose gyvuliuose. 1946–1958 m. Maršalo salose vykdyti atominių bombų testai pademonstravo ne tik didžiulę JAV karinę galią, bet ir žmonijos gebėjimą transformuoti pasaulį.
Testų pasekmės buvo jaučiamos dar ilgai po to, kai išsisklaidė grybo formos dūmų kamuoliai. Radioaktyviųjų dulkių kelyje atsidūrusiose salose labai išaugo sergamumas vėžiu. Kūdikiai gimdavo negyvi, atsirado vadinamųjų „kūdikių‑medūzų“ (gimusių be kaulų, peršviečiama oda, pro kurią matydavosi plakanti širdis). Tačiau, kaip savo turiningoje ir gilioje knygoje rašo Davidas Farrieris, visų šio „atominės energijos karnavalo“ pasekmių žinoti dar neįmanoma. Branduolinėse reakcijose išskiriamo plutonio‑239 pusėjimo trukmė – 24 100 metų, t. y., keletą kartų ilgesnė, negu visa užfiksuota žmonijos istorija. Šie sprogimai, rašo D. Farrieris, bus vienas ilgiausiai išliekančių žmonijos pėdsakų, matomų „abiejuose ašigaliuose ir kiekviename žemyne, ežerų nuosėdose ir ledo branduoliuose, medžių rievėse ir gyvų būtybių audiniuose“.
Nors tema rimta, D. Farrierio proza žavi. Jo kelionėje netrūksta stebuklų. Jis sutinka poetą, siekiantį užkoduoti eiles ištvermingos ir beveik nepražudomos bakterijos Deinococcus radiodurans DNR – darydamas tokį įrašą jos genome jis bandytų „ne išsaugoti informaciją, o parašyti amžiną eilėraštį“. D. Farrieris klausosi tirpstančio Rosso šelfinio ledyno aimanų – šiurpą keliančio raudojimo „dėl savo paties išnykimo“. Tačiau labiausiai jaudinantis jo pasakojimas – kaip apžiūrinėdamas 200 000 metų amžiaus paleolito laikų įrankį pamano, kad jis bukas ir nepatogus, kol apvertęs jį suvokia, kad amatininkas greičiausiai buvo kairiarankis, kaip ir jis pats. Apmąstant žmonijos palikimą, autorių apima ne pyktis, o nuostaba.
Nors autorius – literatūros mokytojas, jis remiasi mokslu, filosofija bei menais, o žinių siekia tiek iš paleoklimatologų, tiek iš poetų. Toks metodas iš dalies įkvėptas XVII a. erudito sero Thomas Browne bei tokių šių laikų rašytojų kaip Gavinas Francis ir Rebecca Solnit. Kartais skaitytojai gali pasiklysti tarp svaiginančių duomenų kiekių: pavyzdžiui, „50 mln. kilometrų kelių“ sunku įsivaizduoti – tokio didžiulio masto užuomina tampa beveik bereikšmė.
Tačiau kai D. Farrieris atskleidžia savo polinkį į literatūrą, rezultatas kerintis. Jis nuostabiai išreiškia pagrindinę mintį, kad kalba ir pasakojimų kūrimas gali būti vienas ilgiausiai išliksiančių žmonijos pėdsakų. Jo nuomone, antropoceną suvokti padeda tokių siurrealistų kaip Jorge Luis Borgeso ir J.G. Ballardo istorijos. Tokių poetų kaip Alice Oswald įžvalgos išryškina „akinančią, nepakeliamą tikrovę“.
„Footprints“ – tai ne grūmojimas pirštu ir pamokslavimas, o meditacija. Pasak D. Farrierio, net jei teršti ir vartoti visiškai nustotume jau rytoj, visos tokio elgesio pasekmės neatsiskleistų dar kelis tūkstančius metų. Žmonių gyvenimas į fosilijas įrašytas dar daugeliui eonų. „Didžiausia užduotis – mokytis... tyrinėti mūsų dabartį, – rašo jis, – mokytis neraminančioje atskubančios ateities šviesoje.“ Jo subtili ir elegantiška knyga šią užduotį atlieka puikiai.