– Angelina, kaip jūs patekote į Maroką?
– Reiktų pradėti nuo to, jog pirmoji šalis, kurioje pradėjau dirbti kelionės vadove, buvo Egiptas, vėliau sekė Turkija, komandiruotės į Graikiją, darbas vieno kelionės organizatorių ofise. Vėliau buvau pakviesta dirbti į Ispaniją. Kadangi Ispanija istoriškai labai glaudžiai susijusi su Maroku, kai turistinis sezonas Ispanijoje pasibaigdavo, keliskart teko lydėti ispanų grupes Maroke. Na, o vėliau šią šalį atrado ir Lietuvos keliautojai – iškeitę pasyvų gulėjimą paplūdimyje į pažintines keliones.
– Ar Marokas panašus į Egiptą ar Turkiją?
– Nors visos šios šalys yra musulmoniškos, bet jų istorija ir tradicijos kartais kardinaliai skiriasi. Jose gyvena skirtingų tautybių atstovai, šalys buvo įtakojamos skirtingų kaimyninių kultūrų, skiriasi jų landšaftas, virtuvė, gyvenimo būdas, kalba, įstatymai ir kt.
Daug keliautojų bando lyginti šias šalis, bet lyginti keliaujant apskritai negalima. Ar būtų teisinga, jei atvykęs ispanas pasakotų, kaip jis buvo Čekijoje ar Lenkijoje ir kad Lietuva beveik tokia pat?
– Kada geriausias metas važiuoti į Maroką?
– Maroke galima lankytis ištisus metus, deja, nuo lapkričio vidurio iki vasario pabaigos orai gali būti permainingi su lietumi ir netgi sniegu kalnuotose vietovėse, žvarbios naktys. Bet jeigu tinkamai pasiruošite ir važiuosite pažinti pietinę Maroko dalį – žinokite, kad žiemos metu skrydžiai yra patys pigiausi. Pats komfortiškiausias laikas kelionėms Maroke yra rugsėjo – spalio ir kovo – gegužės mėnesiai. Kai dar nėra taip karšta, o oras puikus ir pažintinėms kelionėms po šalį, ir kelioms tingioms dienoms pajūryje. Vasarą į Maroką taip pat galima skristi, bet tuomet vertėtų rinktis šiaurinę šalies dalį arba poilsį ant Atlanto vandenyno kranto esančiuose kurortuose. Didmiesčiuose tuo metu dažniausiai yra labai karšta, o ir patys marokiečiai vasaros atostogas linkę leisti keliaudami po savo šalį, dėl to viešbučių kainos tampa aukštesnės.
– O kaip dėl keliavimo po Maroką per musulmonų pasninko mėnesį Ramadaną?
– Ramadano metu lėktuvų bilietai, viešbučiai atpinga, ištuštėja paplūdimiai, gatvėse būna ramu, senamiesčiai, kuriuose gausu prekeivių tampa apytuščiai dienos metu. Kadangi šiuo laikotarpiu musulmonai pasninkauja, t. y. nuo aušros iki saulėlydžio nevalgo ir negeria bei stengiasi neteikti sau jokių kitų kūniškų malonumų ar nedaryti nedidelių nuodėmių (pvz., neapgaudinėti). Visą dieną išbūti negėrus (net vandens) ir nevalgius yra gana sudėtinga, tad jei turi galimybę, marokiečiai stengiasi Ramadano metu nepersidirbti ir daugiau miegoti dieną, tad gyvenimas šalyje pastebimai sulėtėja.
Sutemus gatvės ištuštėja – visi skuba namo valgyti (reikia į tai atsižvelgti, jeigu tuo metu jums reikia susistabdyti taksi). Tie, kurių namai yra tolėliau, valgo tiesiog darbo vietoje – beje, dažnai kviesdami kartu pavalgyti ir užsižiopsojusį keliautoją. Musulmonai ir taip yra naktinėtojai, o Ramadano metu gyvenimas apskritai apsiverčia aukštyn kojom. Visą naktį žmonės eina į svečius, restoranus, apsipirkinėja ir šiaip vaikštinėja šeimomis. Turistinėse vietose dirba visi muziejai ir restoranai, tik nepatartina dienos metu su pasimėgavimu gerti ar valgyti gatvėje. Apibendrinant – Ramadano metu tikrai galima keliauti po šalį, kažkokio ypatingo skirtumo nepajausite, o marokiečiai bus tik dar draugiškesni ir geresni.
– Ar patartina į Maroką važiuoti su vaikais?
– Maroke matau daug keliaujančių europiečių su vaikais. Kartais tai jaunos hipių šeimos, kartais pietinės Europos gyventojai, keliaujantys su savo nameliais ant ratų, dažnai ir daugiavaikės šeimos iš Prancūzijos – bet visos pasirinkusios aktyvų keliavimo būdą.
Leidžiantis į Maroką su vaikais, reikia gerai suprasti, kokio poilsio tikitės jūs ir kokio vaikai. Jeigu vaikai gerai jaučiasi keliaudami, keisdami aplinką, nebijo žmonių, yra žingeidūs – puiku, jeigu abejojate – visuomet galima rinktis poilsinį turizmą su dienos ar pusės dienos ilgumo išvykomis. Pati esu savarankiškai keliavusi po Maroką su aštuonmete dukra. Nors ji yra patyrusi ir kantri keliautoja, labiausiai jai patiko baseinas viešbutyje, pirties procedūros tradiciniame marokietiškame hamame, jodinėjimas kupranugariais dykumoje ir, turbūt, kaip kiekvienai mergaitei – turgus bei suvenyrų pirkimas. Keliaujant su vaikais, ypač jeigu jie žydraakiai blondinai, – būkite pasiruošę, kad juos visi kalbins, norės paglostyti plaukus, pavaišinti saldainiu ar nufotografuoti.
– Ar yra kokios dažnos ligos, kurios lydi keliautojus Maroke?
– Visko būna, bet tikrai ne taip, kaip Egipte – kur beveik kiekvienam atsiranda bėdų su virškinimu. Maroke dažniausiai keliautojai peršąla dėl kondicionierių, kartais pasireiškia alergija, o vidurių užkietėjimas būna dažniau nei viduriavimas.
– Ar saugu po Maroką keliauti moterims?
– Sakyčiau, saugu, bet nereikia pamiršti elementarių savisaugos taisyklių. Ne kartą esu keliavus Maroke viena, vykusi ir į atokesnius kaimelius, išmaišiusi Feso ar Marakešo senamiesčių gatvelių labirintus, važiavusi maršrutiniais „grand taxi“, kuriuose keleivių daugiau nei sėdynių automobilyje. Žinoma, vieniša moteris sulaukia daugiau dėmesio, bet ribos nėra peržengiamos. Vis dėlto Maroke moterims patariu nevaikščioti tamsiais skersgatviais naktimis, neprovokuoti apranga ar elgesiu, jeigu sulaukėte per daug įkyraus dėmesio – nebijokite garsiai ir ryžtingai pasakyti „ne“ arba pagrasinti policija.
– Kokia kalba galima susikalbėti?
– Geriausiai marokiečiai žino prancūzų kalbą (net ir mažiausiame kaimelyje susiraukšlėjęs senelis greitakalbę bers prancūziškas frazes), bet turistinėse vietose beveik visur susikalbėsite angliškai. Maroko šiaurėje ir pietuose – labiau paplitusi ispanų kalba. O va mokant klasikinę arabų kalbą – jus supras, bet vargu, ar sugebės atsakyti. Nes marokiečiai kalba savuoju arabų kalbos dialektu darija, kuris yra labiausiai nutolęs nuo klasikinės arabų kalbos ir yra susimaišęs su berberų, judėjų (iki Izraelio valstybės susikūrimo Maroke buvo didžiausią žydų bendruomenė, gyvenanti musulmoniškose šalyse), prancūzų ir ispanų kalbomis. Vis dėlto meniu restoranuose dažniausiai bus pateikiami prancūzų kalba, tad praves prieš kelionę sužinoti pagrindinių produktų pavadinimus.
– Ar labai jaučiama europiečių įtaka Maroke, turint omenyje, kad iki 1956 metų šią šalį vadė Prancūzija ir Ispanija?
– Tikrai taip. Pirmiausia dėl prancūzų ir ispanų kalbų paplitimo. Antra, dėl to, jog europiečiai turistai į Maroką važiuoja jau beveik šimtmetį – tad ir turizmas yra labai išplėtotas ir organizuotas. Taip pat labai jaučiama europiečių įtaka turguose – čia nėra tiek daug įkyrių pardavėjų. Dažniausiai jie santūriai prieina paklausti, ar reikia pagalbos, o jos atsisakius, taip pat santūriai pasitraukia, nebandydami įpiršti kiekvieną paliestą daiktą.
Kuriant valstybinių įstaigų darbo sistemas, kaip pavyzdys buvo imama Prancūzija, pvz., švietimo sistema yra beveik identiška prancūziškai.
– Ką būtina aplankyti Maroke?
– Didžiausią įspūdį man paliko Erg Chebbi kopos, esančios netoli Merzouga miesto. Ten galima pajausti ir pamatyti tą tikrąją Sacharą, kurią matėme dar vaikystės knygose. Bet tam, kad iš tikrųjų pasimėgautume įvairiaspalvėmis dykumos kopomis, tyla, saulėlydžio grožiu ir bekraščiu žvaigždėtu dangumi, dykumoje reikia praleisti bent dvi naktis. O geriau iš viso susiorganizuoti kelionę gylyn į dykumą bent keturioms dienoms – važiuojant visureigiais ten, kur neveikia nei GPS, nėra kelio ar žemėlapio. Pakeliui į dykumą tikrai verta pasigrožėti Atlaso kalnų didybe, užsukti į Dades arba Todros upių tarpeklius, pravažiuoti pro apleistus molinius miestelius vadinamuoju „Tūkstančio kasbų“ keliu ir pasivaikščioti viename iš jų, pavyzdžiui, geriausiai išsaugotame ir įtrauktame į UNESCO paveldo sąrašą Ait Ben Haddou.
Iš didžiųjų miestų primygtinai siūlau aplankyti Fesą su jo 9000 gatvelių labirintu, Meknesą – su jo pasakiškomis ir kraują stingdančiomis istorijomis. Sostinė Rabatas, kuriame XVII amžiuje buvo įsikūrusi piratų respublika ir beveik europietiškas Tanžeras irgi verti keliautojų dėmesio. Rifo kalnuose įsikūręs mėlynasis Maroko perlas Chefchaoune, tikrai vertas kelių valandų kelio. Daugelio lankomas Marakešas – tarsi Maroko Disneyland‘as, išlepęs ir pavargęs nuo amžių trunkančio turistų antplūdžio. Bet jeigu neturite galimybės aplankyti Feso – užsukite į Marakešo senamiestį ir į gražųjį Majorelle sodą. Po intensyvių kelionių tiesiog būtina pailsėti prie Atlanto vandenyno bohemiškoje Essaouira, triukšmingoje Maroko Palangoje – Agadir arba ramiuose Mirleft bei Sidi Ifni kaimeliuose.
– Kodėl nepaminėjote Kasablankos – juk šį miestą žino turbūt kiekvienas?
– Tikrai apie Kasablanką yra girdėję visi. Šis miestas yra labai romantizuotas ir kartais atrodo – kaip gi galėjai būti Maroke ir jos nepamatyti?
Tai didžiausias Maroko miestas, ekonominė šalies sostinė, čia tvarkomi svarbiausi reikalai ir pasirašomi didžiausi verslo sandoriai. Bet be nedidelio, neypatingo ir praktiškai dirbtinai sukurto senamiesčio, Hasano II mečetės – bene vienintelės, kurią Maroke leidžiama lankyti ne musulmonams – bei iš kultinio amerikiečių filmo „Casablanca“ nukopijuotos kavinės „Rick‘s Cafe“ – daugiau nieko nėra. Sąžiningai sakau, jeigu neturite kažkokios savo asmeninės istorijos, susijusios su šiuo miestu, ir nevažiuojate pro šalį – ramia sąžine galite jo neįtraukinėti į kelionės maršrutą.
– Ko vertėtų paragauti lankantis Maroke?
– Tradiciniai Maroko patiekalai yra tadžinas ir kuskusas. Pirmasis yra troškinys, gaminamas moliniame inde su kūgio formos dangčiu. Tadžinas turi begales variacijų – kiek šeimininkių, tiek ir receptų. Jis gali būti gaminamas su aviena, ožkiena, vištiena, jautiena, pridedant daržovių arba džiovintų vaisių, sūdytų citrinų, alyvuogių ir pan. Kuskusas – tai stambiai maltos kviečių kruopos, patiekiamos su mėsa ir daržovėmis bei riebiu mėsos nuoviru. Pastarasis yra ypač svarbus – jeigu nuoviro nėra, tai ir kuskusas bus nevykęs. Taip pat šalyje yra labai populiari ant griliaus kepta įvairių rūšių mėsa. Tik noriu pabrėžti, kad dažniausiai ji nėra marinuojama, o kepama šviežia, užbarstant druska ir pipirais. Pateikiama ji taip pat be daržovių ar kitokio garnyro, tik su duona, mat Maroke, kaip ir Ispanijoje ar Italijoje, manoma, kad šviežios mėsos skonio nereikia gadinti nei marinatais, nei garnyrais. Kupranugariena, beje, nėra labai paplitusi, mat ji yra brangi ir laikoma delikatesu.
Dar būnant Maroke rekomenduoju paragauti sluoksniuotos tešlos pyrago bastila su vištiena (nors originaliai turėtų būti karveliena), migdolais, cinamonu ir cukrumi. Pajūrio miestuose valgykite jūros gėrybes ir žuvį, kuri čia visuomet šviežia ir labai skani.
Saldi žalia arbata su mėtomis, dar vadinama berberų viskiu, yra patiekiama visur ir visada – pasitinkant svečius viešbutyje, siūloma po maisto, ryte vietoj kavos ar išėjus pavakaroti į kavinę. Taip pat visus metus spaudžiamos šviežios apelsinų sultys, o pigiausiai jų galima atsigerti Marakešo Jemaa El Fna aišktėje – vos už 0,4 euro. Taip pat rekomenduoju paragauti avokadų sulčių, tiksliau, tai būtų avokadų glotnutis su pienu ir nedideliu kiekiu cukraus. Tikrai labai skanu ir sotu. Maroke gaminamas geras alus ir vynas. Jeigu mėgstate vynus – paragaukite taip vadinamojo pilkojo vyno gris, kuris gaminamas tik šioje šalyje. Alkoholio skyrius galima rasti didelėse Carrefour parduotuvėse arba didesniuose miestuose įsikūrusiose specializuotose „liquor store“ arba „magasin de spiritueux“.
– Ką įdomaus galima atsivežti iš Maroko?
– Marokas garsėja kosmetiniu argano ir opuncijų sėklų aliejumi. Čia verta pirkti prieskonius, ypač šafraną. Originalūs įvairūs sidabro, suakmenėjusių fosilijų, gazelės ragų papuošalai. Atkreipkite dėmesį į keramikos ir kaldinto vario bei melchioro dirbinius – įvairius išpieštus indelius, padėklus, arbatinukus, vazas, lempas. Tekstilės gaminiai irgi nepaliks abejingų – suknelės, marškiniai, skaros, šalikai, lovų užtiesalai, vilnoniai pledai. O kur dar rankų darbo kilimai – įvairių raštų, dydžių, spalvų... Antro tokio tikrai niekas neturės. Odos dirbinių gausa gali atimti žadą – tai rankinės, diržai, striukės, šlepetės, piniginės. Tik prieš pirkdami įsitikinkite, kad jie tikrai geros kokybės – po lietaus nedažys ir nesmirdės ožiu.
– Be kokio patarimo neišlydėtumėte draugų į Maroką?
– Pirmiausiai pasakyčiau, kad nepamirštų derėtis – visur ir visada. Net jeigu kaina jau yra parašyta, visada galima paprašyti nuolaidos. Net jeigu kaina atrodo ir taip nedidelė, vis tiek pabandykite bent kažkiek ją nuleisti. Jeigu nepavyks – nieko neprarasite. Taisyklės, per kiek reikia „mušti“ kainą, nėra, tiesiog žinokite, kad tai, ką ruošiatės pirkti Maroke, turi kainuoti pigiau nei Lietuvoje.
Dar labai svarbu nepamiršti apie arbatpinigius – kambarinėms, vairuotojams, gidams, padavėjams, nešikams, automobilio aikštelėje esančiam parkuotojui, kupranugarių varovams ir t.t. Na, ir paskutinis patarimas – būkite atsargūs fotografuodami žmonės. Ne visiems tai patinka – ypač vyresnio amžiaus žmonėms ir moterims. Jeigu fotografuojate, stenkitės bent gestu atsiklausti ar galima ir nepamirškite šypsotis. Žinoma, yra ir specialiai pozuojantys žmonės – su tautiniais drabužiais, dresuotomis beždžionėmis ar margaspalvėmis papūgomis, gatvės muzikantai ar ganantys ožkas vaikai. Visi jie tokiu būdu uždarbiauja, tad nufotografavus juos nepamirškite atsidėkoti palikdami 1–1,5 eur. Dažnam iš jų tai vienintelis pajamų šaltinis.
– 3 žodžiai, kuriais apibūdintumėte Maroką?
– Marokas – tai fotogeniška kontrastų karalystė.
