Tačiau prieš 100 su trupučiu metų o ir vėliau, Kauno gyvenime fortai vaidino nemažą vaidmenį. Nebandysiu pravesti istorijos pamokos – Google tikrai žino daugiau už mane, tačiau padėliosiu mažiau žinomus ir man pačiam pasirodžiusius įdomesnius akcentus su savo iliustracijomis.
Taigi, Kauno III-iasis fortas dabar yra „Kauno Tvirtovės parkas“ dalis. Valstybės finansuojamos įstaigos ir organizacijos paprastai dosniu finansavimu pasigirti negali, juolab tokios, kurioms to finansavimo iš principo per daug nebūna – didžiulė teritorija, kurios nepagailėjo 1915-aisiais vykęs Vokietijos kariuomenės puolimas, sovietų kariai, šiems pasitraukus – neatsakingi civiliai, o visu išvardintu periodu – visagalis laikas ir gamta. Klasika tapusi situacija kai vieną ar kitą objektą gelbėja entuziastai, o jų III-as fortas turi.
Buvę kariai, šauliai, istorijos mėgėjai tvarko teritoriją, kelia idėjas ir dalinasi svajonėmis, kaip vietą padaryti patruaklia, tuo pačiu išsaugant ir puoselėjant jos istorinį paveldą. Taigi, kviečiu pasivaikščioti po III-jį fortą:
Forto teritorija iš gatvės pusės papuošta ryškiu grafiti šalia pagrindinių vartų, tačiau pro juos jūs neužeisite – teritorija priklauso privačiai komercinei įmonei.
Forte veikia Lietuvos kariuomenės uniformų muziejus. Patarimas – apsilankyti verta. Kas matė Lietuvos karius žingsniuojant pirmomis juodomis uniformomis, prisimena taip vadinamą „landzberginę“ žalią uniformą, nori pamatyti kuo vilkėjo kariai misijose, pasimatuoti kariuomenės šalmus, pamatyti labdaros būdu gautas.... slides, pasinešioti rankoje.... nutrauktą žmogaus plaštaką – muliažą ir daug daug kitų įdomybių – nueikite.
Kadaise buvęs švaria plyna vieta, dabar fortas kaip reikiant apžėlęs augmenija, tačiau minėtų entuziastų dėka po truputį tvarkomas.
1915 metų aerofotografijoje matyti daugelis vokiečių artilerijos pataikymų į forto teritoriją. Didžioji dauguma artilerijos sviedinių išmuštų duobių likę iki šiol.
Šita neišvaizdi, šešėliuota ir apžėlusi duobė slepia savyje momentinį siaubą. 1915 metų rugpjūtį čia smogė vokiečių super patrankos „Didžiosios Bertos“ sviedinys. Atgabenta iš Vokietijos laivu, prie Kauno atvežta specialiai nutiesta geležinkelio atšaka ši monstrinė „moteris“ išspjaudavo 420 mm sviedinį iki 14-os kilometrų atstumu. „Standartiniai“, austriški pabūklai Kauno fortus taškė 305 milimetrų sviediniais. Palyginimui, didžiausias sausumos artilerijos kalibras šiais laikais priklauso rusiškam savaeigiam minosvaidžiui „Tiulpan“ – 240 mm. Lietuvos kariuomenės savaeigės artilerijos bataliono haubicos – 155 mm.
Pasakojama, kad artėjantis „Didžiosios Bertos“ sviedinys sukeldavo didelį švilpesį nuo kurio iš siaubo plaukai stodavo piestu, o po smūgio į paviršių dar apie 10 sekundžių drebėdavo žemė. Atvirame lauke tave galėjo suvarpyti skeveldros, po daugelio metrų žemės sluoksniu ir arkiniu skliautu tave galėjo užgriūti perdangų konstrukcijos, o raudonos degto molio plytos skildavo aštriais kaip skustuvas gabalais ir tiesiog kapodavo karius skutais. Neretas atvejis, kada po apšaudymo iš pažiūros nesugriautoje patalpoje būdavo randami kontūzyti kariai su susprogdintais ausų būgneliais.
Betoninis įtvirtinimas suskaldytas tiesioginių artilerijos sviedinių pataikymais. Nespalvotoje fotografijoje – tas pats įtvirtinimas prieš 105 metus o šalia jo, šturmui vadovavęs vokiečių generolas Karlas Litzmannas. Pasakojama, kad būtent šios fotografijos pagrindu pagamintas atvirutes jis mėgdavo siųsti žmonėms girdamasis vokiško ginklo tobulumu ir savo karvedžio sėkme.
Tamsoje slypintis 25 metrų gylio šulinys, žinoma, neskirtas žiopliams gaudyti. Manoma, kad ten esantis vanduo galėjo pasitarnauti tiek ūkiniams reikalams, tiek įkaitusių artilerijos pabūklų vamzdžių vėsinimui. Keletu metrų žemiau galima pamatyti vandens siurblio konstrukcijos liekanas (dėl netobulos fotografinės technikos to įamžinti man nepavyko).
Beje, fortas tai ne tik gynybiniai žemės, plytų ir betono statiniai. Čia gyveno žmonės, buvo laikomi ginklai ir drėgmei bei temperatūroms jautrus parakas. Patalpose buvo įrengtos vėdinimo angos ir ne bet kokios, o su slankiomis grotelėmis ir specialiais „davikliais“ – spiralėmis – nuo temperatūros pokyčių jos keisdavo savo formą susispausdamos arba atsilaisvindamos taip automatiškai reguliuodamos ventiliacijos angų grotelių padėtį ir palaikydamos pastovią temperatūrą.
Už pagrindinių patalpų galima aptikti siaurus pagalbinius koridorius. Būtent jų sienose aptinkamos specialios „židinių kapsulės“, kuriose deginamas kietas kuras skleisdavo šilumą ir specialiais ortakiais šildydavo patalpas. Taip pat ir jau minėtų vėdinimo angų su grotelėmis pagalba.
Viena iš legendų teigia, kad karininkai kartais sugalvodavo prisėlinti šiais pagalbiniais koridoriais iki kareivių gyvenamųjų patalpų, kad paklausytų kas yra šnekama apie vadovybę, bet... kadangi karininkai nešiodavo kardus, jais neišvengiamai užkabindavo siauro koridoriaus sienas, kareiviai išgirsdavo ir pasiklausymas nepavykdavo.
Fortą gaubia mitų, legendų aureolė. Atskirais laikotarpiais buvo galima išgirsti pasakojimų ir apie nacių auksą ir apie paslėptą asmeninį Hitlerio ginklą ir apie slaptus tunelius vedančius dievai žino į kurią Kauno vietą. Viena vėlesnė legenda byloja, kad vokiečių valdymo metu, forto teritorijoje buvo pagauti du civiliai vagys, kuriuos vokiečiai čia pat ir sušaudė. Gerokai vėliau, sovietmečiu, naktį, patruliuodamas sargybinis išgirdo bruzdesį ir pamatė du siluetus smunkančius požemio link. Nusivijęs figūras sargybinis atsidūrė aklinoje patalpoje, spėjo pamatyti kaip viena figūra tiesiog dingsta sienoje ir atidengė ugnį. Faktas vienas – sienoje tikrai matyti kulkų žymės.
Gerai pasidairius, visur matyti istorijos pėdsakai, kurių nepajėgė sunaikinti iki pat „perestroikos“ čia šeimininkavę sovietai. Kasinėjant atidengta dalis pamatų tašytų iš masyvių akmenų, viename pastate tamsos slepiamos unikalios metalinės antrą šimtmetį skaičiuojančios durys pagamintos iš metalo vielos – sukonstruotos taip, kad po sprogimo smūgio banga praeitų kiaurai ir padarytų kuo mažiau žalos.
Visos konstrukcinės detalės, nuolydžiai, praėjimai paskaičiuoti preciziškai. Parinkti tinkami šaudymo sektoriai ir kampai – priešui įsiveržus ir užėmus tam tikrą forto komplekso dalį, kurį laiką sėkmingai būtų galima gintis likusiose dalyse. Fortą projektavo ir statė geriausi Rusijos Imperijos inžinieriai ir statybininkai.
Tikiuosi, kad šis istorinio paveldo objektas ne tik išliks ir bus vystomas bei gaivinamas, tačiau jį aplankys kuo daugiau žmonių.
