Rusijoje sutrypęs paskutinius pilietinių laisvių daigus, Putinas karo reikmėms nedvejodamas aukoja savo šalies „žmogiškuosius išteklius“, socioekonomines perspektyvas. Agresyvi politika, nusikaltimai žmoniškumui, rusų kariuomenės kasdien daromi Ukrainoje, prieš Kremliaus „rašistų“ režimą nuteikė net iki tol buvusias Rusijai palankias, juo labiau neutralias valstybes. Tikruosius karo tikslus viešai bandoma užmaskuoti prasimanymais, neva viskas buvę atvirkščiai – tai Ukraina klastingai planavusi užpulti Rusiją. Tačiau akivaizdu, kad nauju „mažu pergalingu karu“ diktatorius tikėjosi pakelti smunkančius savo reitingus, sustiprinti autoritetą, kaip jau buvo pavykę 2008 m. po trumpo karo su Sakartvelu, o ypač 2014 m., kai be rimtesnio pasipriešinimo ir be jokių geopolitinių pasekmių okupuotas Krymas. Rusams tai sukėlė euforiją ir pasididžiavimą atgimstančia imperija.
