Viskas prasidėjo 2016 m. spalį, kai Milanas Mazurekas, Slovakijos parlamento narys nacionalistas, per radijo interviu pareiškė, kad vyriausybė neturėtų finansuoti būsto įsigijimo šalyje gyvenančiai romų mažumai – „žmonėms, kurie niekada nė piršto nepajudino mūsų tautos ar mūsų valstybės labui, bet, priešingai, pasirinko gyventi asocialiai ir parazituoti mūsų socialinės sistemos sąskaita“. Vėliau M. Mazurekui ir radijo stočiai buvo skirtos baudos, be to, įstatymų leidėjas prarado parlamentaro mandatą. Slovakijos Aukščiausiasis Teismas galutinį sprendimą byloje priėmė 2019 m. rugsėjį.
Netrukus po to R. Fico feisbuke paskelbė vaizdo įrašą, kuriame pareiškė: „Milanas Mazurekas tik pasakė tai, ką galvoja beveik visa tauta. Jei nubaudi žmogų už tai, kad jis sako tiesą, paverti jį tautos didvyriu.“ Dėl šio vaizdo įrašo jis ir užsitraukė Nacionalinės baudžiamosios agentūros nemalonę. Agentūra ketvirtadienį apkaltino jį žeminant tautą, rasę ir tikėjimą bei kurstant etninę neapykantą.
Romai, dažnai apibūdinami kaip didžiausia Europos etninė mažuma, Slovakijoje yra gerai matomi. Jie sudaro vos 2 proc. šalies gyventojų, tačiau dažniausiai gyvena izoliuotose, vargingose gyvenvietėse kaimų ar miestelių pakraščiuose. 2016 m. vykdant gyventojų surašymą buvo aptiktos 804 tokios gyvenvietės. Buvo atlikta keletas rimtų bandymų segregaciją panaikinti, tačiau gyventojų palankumo jie nesulaukė. Slovakija yra viena iš labiausiai prieš romus nusistačiusių šalių Europoje.
Tačiau R. Fico, kaip visada, neatsispyrė pagundai paskelbti populistinį pareiškimą, kol jo partija „Smer“ kovoja, kad išlaikytų pranašumą prieš rinkimus, kurie numatyti kitų metų vasario 29 d.
Nors N. Fico yra turbūt vyriausia ir aukščiausio rango politinė Europos figūra, kuriai pateikti kaltinimai etninės neapykantos kurstymu, Europos valstybės ir šiaip nevengia panaudoti savo neapykantos kurstymo įstatymų prieš politikus. Kraštutinių dešiniųjų pažiūrų Vokietijos politikas Lutzas Bachmannas, antiislamistinio judėjimo „Pegida“, rengusio didžiules demonstracijas Rytų Vokietijoje, įkūrėjas, 2016 m. buvo nubaustas 9600 eurų bauda už tai, kad pabėgėlius iš Artimųjų Rytų pavadino „galvijais“, „bjaurastimi“ ir „šiukšlėmis“.
Prancūzijos kraštutinių dešiniųjų lyderė Marine Le Pen ne vienerius metus bandė atsikratyti kriminalinių kaltinimų po savo 2010 m. komentaro, kuriame palygino gatvėse besimeldžiančius musulmonus su nacių okupantais; ji buvo išteisinta 2015 m., tačiau dabar jos laukia dar vienas teismo procesas dėl 2015 m. po teroristinių išpuolių Paryžiuje tviteryje paskelbtų šiurpių „Islamo valstybės“ aukų vaizdų. Smulkesniems aktyvistams yra nuolat pateikiami kaltinimai ir kartais skiriamos bausmės.
Tačiau R. Fico atvejis – dargi pačiame rinkimų kampanijos įkarštyje – rodo, jog neapykantos kurstymo įstatymais gali būti piktnaudžiaujama politiniais sumetimais – tą patį penktadienį feisbuko įraše pažymėjo ir pats R. Fico. Jis tvirtina, kad buvo apkaltintas už „nuomonės reiškimą“ ir apkaltino opoziciją pasinaudojus proga užsipulti jo partiją, kuri tvirtai jį gynė.
Iš dalies dėl užsitęsusio „Smer“ valdymo Slovakijos demokratinės institucijos vargu ar yra sektinas pavyzdys likusiai Europai. Praėjusiais metais R. Fico buvo priverstas atsistatydinti iš ministro pirmininko pareigų po žurnalisto ir jo sužadėtinės nužudymo, sukėlusio masinius protestus. Žudiko nusamdymu buvo apkaltintas vienas turtingas verslininkas.
Korupcija ir netgi valstybės grobstymas iškilo kaip pagrindinė problema, dėl kurios šiais metais į prezidento postą buvo išrinkta antikorupcijos aktyvistė Zuzana Čaputova. Partija, stovinti už Z. Čaputovos fenomeno – „Progressive Slovakia“, antroji pagal populiarumą šalyje (po „Smer“).
Bet jei jau atėjo laikas pakeisti valdančiąją partiją, tai neturėtų įvykti dėl to, kad „Smer“ lyderis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už savo žodžius. Atsižvelgiant į Slovakijos visuomenės nepasitikėjimą romais ir augantį nacionalistų partijų populiarumą, kaltinimai gali atnešti netgi priešingą rezultatą.
Ir užguitai mažumai, ir visai valstybei būtų kur kas geriau, jei opozicija galėtų įtikinamai pagrįsti stipresnių ir sumanesnių integracijos veiksmų būtinybę ir veiksmingai paprieštarauti R. Fico retorikai. Kaip šiais metais įrodė Z. Čaputova, konstruktyvi ir nuosaiki kalba gali laimėti daug balsų.
Turint omenyje ekstremalaus nacionalizmo persunktą Europos istoriją, draudimas politikams rėžti tai, ką jie galvoja rasės ir etniškumo klausimais, gali atrodyti kaip apsidraudimas nuo naujo Hitlerio atėjimo į valdžią. Vis dėlto galima būtų teigti, kad leidimas pasisakyti ir atvirai žaisti nacionalistiniais sentimentais tik sustiprintų pasipriešinimą populizmui. Tam tikra prasme taip atsitiko Jungtinėse Valstijose po Donaldo Trumpo išrinkimo prezidentu.
Pasisakymai, net ir patys šlykščiausi, neturėtų būti laikomi nusikaltimu, nebent jų metu tiesiogiai reikalaujama smurto. R. Fico turėtų būti leista ir toliau tęsti priešrinkiminę kovą. Jei jis pralaimės, tai bus ženklas, kad Slovakijoje tebėra gyvos europietiškos vertybės. Jei jis laimės, tai bus ženklas, kad Rytų Europoje kirba ir daugiau nacionalistinių problemų – ženklas nuosaikiosioms jėgoms veikti efektyviau.
