Straipsnio autorius – Arūnas Spraunius.
Jo metu suplanuotas ir susitikimas su Irako šiitų lyderiu, vienu iš keturių gyvenančių Didžiųjų ajatolų Aliu al-Sistani, kuris savo laiku nominuotas Nobelio taikos premijai, bet nominacija atšaukta po jo vardu 2006 metais paskelbtos fetvos (arabiškai – nuomonė, sprendimas), kurioje raginta žiauriausiais būdais persekioti homoseksualistus. Fetva vėliau atšaukta kaip imamo padėjėjo klaida, bet į Nobelio premijos nominantus tai grįžti nepadėjo.
Popiežius Pranciškus baudėsi aplankyti Iraką 2014-aisiais kaip tą 2000 metais norėjo padaryti popiežius Jonas Paulius II, bet vizitų teko to atsisakyti saugumo sumetimais. Šįkart pontifikas pareiškė nesibaiminąs islamo teroristų nei COVID-19. Prieš kelionę 84-erių popiežius bei 93-ejų jo pirmtakas Benediktas XVI pasiskiepijo nuo koronaviruso „Pfizer/BioNTech“ vakcina, pontifikas paragino tą padaryti visus planetos tikinčiuosius, pavadinęs vakcinaciją krikščionių etiniu poelgiu.
Būtent, etinis poelgis. Bent lietuviškame „Facebook“ ir apie vakcinaciją, ir kai kurias Stambulo konvencijos tezes, pirmiausia sietinas su lyties klausimais, galima prisiskaityti tulžimi ir neapykanta persunktų fantasmagoriškiausių dalykų iki prakeikimų imtinai. Kaip žinia, Lietuva ir pati save pozicionuoja, ir kitų dažniau laikoma konservatyviu katalikišku kraštu.
Vakcinavimosi klausimu lietuviai nėra vieninteliai užsispyrėliai – interneto socialiniai tinklai priešiškai šiuo klausimu nusistačiusiai publikai suteikė telkimosi aikštelę – vien dešimt įtakingiausių tarptautinių „atžagareivių“-agitatorių disponuoja bent 30 milijonų auditorija.
Po pontifiko žodžių „Homoseksualūs žmonės turi teisę turėti šeimą. Jie yra Dievo vaikai“ praėjusių metų spalio 22-ąją globali bendruomenė irgi buvo kurį laiką susipriešinusi. Apie susitikimą su Didžiuoju ajatola A.al-Sistani ir kodėl jis nustojo būti Nobelio taikos premijos kandidatu čia minėta.
Gali būti/tikėtina, kategoriško susipriešinimo ištakų tinkama ieškoti dar gyvoje sovietinėje praeityje, juo labiau kad posovietinėje erdvėje sovietinio „aiškumo“ nostalgijos precedentų netrūksta, kai (pabrėžtina) sąlyginis dvi kategoriškai savo įsitikinimų kaip vienintelių teisingų bei legalių besilaikančias oponentų grupes skiriantis riboženklis yra požiūris į tai, ką įprasta vadinti konservatyviomis vertybėmis.
Čionykštėse platumose tas vertybes dažnai lydi geopolitinė-mentalinė sovietijos dedamoji, reikalui esant, Kremliaus pasitelkiama propagandiniais (revanšo) sumetimais. Latvija vasario 8-ąją uždraudė rusiškus kanalus ir dėl teiginių televizijos „Rossija-1“ laidoje „60 minučių“ rugsėjo 17-ąją, kad buvusios sovietinės respublikos (suprask, pirmiausia Baltijos) nieko nesugeba, vien pralaimi bei yra niekinamos.
Daliai posovietinėje erdvėje panašūs naratyvai vis tiek mieli širdžiai ir dėl aplinkybės, kurią patvirtina kad ir Rusijos visuomenės nuomonės tyrimų centro (ne prokremliško) „Levada Centr“ 2018-ųjų lapkritį atlikta apklausa, parodžiusi, jog tais metais SSRS besiilginčių bei dėl Sovietų Sąjungos žlugimo sielvartaujančių rusų skaičius 2,5 karto viršijo sovietinių laikų nesiilginčiųjų (attitinkamai 66 proc. ir 25 proc.). Nostalgijos priežasčių hierarchija atrodė taip: sugriauta vieninga ekonominė sistema (taip teigė 52 proc. apklaustųjų), 36 proc. nostalgiją argumentavo prarastu jausmu, kad priklausyta didžiai valstybei, 31 proc. respondentas nurodė išaugusį žmonių nepasitikėjimą bei susipriešinimą.
Lietuvos kaimynystėje Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka ištikimybę sovietiniam konservatyvumui jau šio vasario 18 dieną deklaravo pagyromis Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui už šio teiginį apie Maskvo pasirengimą nutraukti ryšius su Europos Sąjunga (ES) dėl planuojamų sankcijų ryšium su opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno apnuodijimu bei tolesnių persekiojimų. Esą teisingai griežtai ministras išsireiškė – nori gyventi taikoje, ruoškis karui.
Ir priminė, kad kaip sovietinis žmogus prisimena sovietinį ūkio planavimą (penkmečiais?), kurio dėka Rusija ir Baltarusija pajėgios ir dabar pačios viskuo apsirūpinti, ypač jei aplinkybėms susiklosčius prie jų „tyliai“ prisidėtų, Ukraina bei kitos SSRS respublikos. Baltarusijos diktatoriui priklauso ir frazė ryšium su vis dėlto fantominėmis grėsmėmis jo šaliai iš Vakarų, esą karo atveju automatais bus aprūpinti net seniai ir moterys.
Europietiška kompromisais grįsta politika tokie teiginiai net nekvepia, o ir Ukrainos klausimu Baltarusijos diktatorius ima „gyventi“ paralelinėje tikrovėje, vis mažiau apie ją žino. Kaip ir rusų politinės klasės atstovai, prokremliški propagandininkai, interneto „troliai“, vadinantys 2014-ųjų orumo revoliucijos dalyvius Kijevo Maidane nacistais, nors, pavyzdžiui, joje dalyvavo ir žydų šimtinė.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra sakęs, kad Ukrainos armijos veiksmai jam primena Vokietijos vermachto vykdytą apsiausto tuometinio Leningrado apšaudymą Antrojo pasaulinio karo metais. Jau tikra resentimento, pagiežos, net savotiškos nostalgija grįstos nevilties apraiška.
Šie pavyzdžiai maždaug ir išsemia hibridiškumo posovietinėje erdvėje esmę. Šis pirmiausia biologinis terminas į kitas pažinimo sritis (čia aptariamu atveju pokolonijinės kultūros tyrinėjimus) „deleguojamas“ ribinėms situacijoms apibrėžti. Pasak Harvardo profesoriaus Homi K. Bhabha (beje, literatūrologo), ilgai svetimos, kolonizatorių kultūros įtakoje gyvavusiose bendruomenėse susiformuoja sluoksnis piliečių, kurie tą svetimąją ima interpretuoti kaip savą, nors tuo pat metu išlaiko ir nacionalinio identiteto atributus – kalbą, formalias kultūros, tradicijų apraiškas etc.
Pagal šį algoritmą formavosi ir SSRS besiilginčiųjų didesnės ar mažesnės grupės posovietinėse respublikose. Ilgimasi ir materialių dalykų (pavyzdžiui, dešros už 2.20), bet ir kultūrinės terpės, kuri iš permainingų dabartinių laikų perspektyvos atrodo kaip rami, pažįstama užuovėja.
Iš čia dalies visuomenės pastovus veržimasis į tikrovę, kurios nebėra. Tuo būtų tiesiog nuodėmė nepasinaudoti – Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas nesename interviu propagandininkui Vladimirui Solovjovui teigė apie esą stebimas Vakarų kolonijines apraiškas buvusiose sovietinėse respublikose.
Be abejo, rytų Baltijai į Kremliaus propagandininkų ar A. Lukašenkos panašūs kategoriški naratyvai SSRS naudai nebeaktualūs, nes apskritai vidurio bei rytų europiečiai su sovietiniu paveldu susidorojo. Pasak 2019-ųjų pabaigoje „Pew Research Center“ atlikto tyrimo antikomunistinių judėjimų Vidurio bei Rytų Europoje 30-mečio proga, regiono gyventojai apskritai patenkinti demokratija bei laisvos rinkos ekonomika – tiesa, skirtingomis proporcijomis (85 proc. prieš 8 proc. už abi Lenkijoje ir 54 proc. prieš 37 proc. Bulgarijoje).
Pasak Prahos Karolio ir Bratilslavos Jano Amoso Komenského universitetuose dirbančio politologo Alexeyaus Kozharskio, knygos „Eurazijos integracija ir „rusų pasaulis“ (Eurasian Integration and the Russian World) autoriaus, Vidurio ir Rytų Europoje išsivadavimas iš sovietinės kolonijos statuso jau paprasta duotybė, istorija. Sunku įsivaizduoti, kad kas regione imtų rimtai svarstyti apie Rusijos kariuomenės susigrąžinimą.
Tiesa, galimi fantominės nostalgijos precedentai. Interviu „Svoboda.org“ A. Kozharskis prisiminė pokalbį su gerokai už save jaunesiu slovaku, vienos iš Slovakijos neofašistinių partijų (pasirodo, šioje mažoje šalyje tokių daugiau nei viena – A.S.) šalininku, kuris pasakojo apie sovietmečio gerovę ir kaip jis asmeniškai tais laikais „viską turėjo“. Nors sovietmečiu greičiausiai dar lankė darželį, taigi nežinia, kaip ir kiek to „turėjimo“.
Politologo vertinimu, tokios reakcijos natūralios, įvertinant ir nepasitvirtinusias medžiaginės gerovės viltis po Sovietų Sąjungos žlugimo. Regimas skirtumas tarp Vakarų Europos ir naujų ES narių iš žemyno vidurio bei rytų išlieka.
Apibendrinant, diskusijų niuansuose ypač „karštomis“ temomis (Stambulo konvencija, Genocido centro problemos etc.) sovietinė nostalgija dar pasireiškia ir Lietuvoje. Todėl tekstas ir pradėtas „neprivaloma“ asociacija apie popiežiaus Pranciškaus istorinio vizito į Iraką aplinkybes.
Ji reiškiasi pirmiausia įvairaus irzlumo tonacijoje, beje, dažniausiai visų diskutuojančių, nors dažniau besibarančių pusių. Svarbi tokios reikalų padėties priežasčių dedamoji ir yra hibridinė baimė, ypač įtakingas sovietmečio mentalinio paveldo elementas.
