Nepraėjus nė dviem valandoms, pastatomos laikinos medinės platformos, padedančios pėstiesiems vaikščioti senovinėmis akmenimis grįstomis gatvelėmis. Lyg iš po žemių išdygę pardavėjai įkyriai siūlo pigius, vandeniui nepralaidžius batus nepasiruošusiems turistams.

Vienas garsiausių Venecijos kaukių gamintojų Sergio Boldrinas prie šio ritualo jau pripratęs. Tačiau potvyniai – ne vienintelis pabaigą pranašaujantis ženklas. Daugelis gyventojų mano, kad klimato kaita tik paspartina dėl masinio turizmo prasidėjusį nuosmukį.

„Miestas tapo bjaurus. Jis prarado savo sielą, – teigia S. Boldrinas, žiūrėdamas, kaip taupūs vienai dienai atvykę keliautojai stabteli pasigrožėti, bet ne pirkti net iki 1 000 eurų kainuojančių jo gaminamų kaukių. – Atvykėliai nesuvokia tikrojo miesto grožio.“

Gondolieriaus sūnus S. Boldrinas – tikras Venecijos tradicijų įsikūnijimas. Sėdėdamas ant kėdutės netoli garsiojo Rialto tilto įsikūrusiose mažytėse „Bottega dei Mascareri“ dirbtuvėse, 62‑ejų amatininkas mato daugybę nedidelių drobe užklotų prekystalių su pigiais niekučiais, prastos kokybės plastikinėmis ir keraminėmis jo kaukių kopijomis, kurių galima nusipirkti vos už 10 eurų.

Venecija

Skaičiuojama, kad stulbinantį daugiau kaip šimtą mažyčių Venecijos lagūnos salų jungiantį miestą kasmet aplanko maždaug 30 mln. lankytojų. Turistų minios siurbia išteklius, tačiau vietos ekonomikai naudos duoda mažai. Pasak vietos prekybininkų asociacijos „Confartigianato Venezia“, trys ketvirtadaliai turistų mieste praleidžia tik kelias valandas ir suvenyrams vidutiniškai išleidžia 13 eurų.

Amatininkams sunku konkuruoti su miestą užplūdusiomis pigiomis užsienyje pagamintomis prekėmis, o daugelis jų neišgali sumokėti dėl spekuliavimo nekilnojamuoju turtu pakilusių nuomos kainų. Nagingų amatininkų istorinėje miesto dalyje nuo aštuntojo dešimtmečio sumažėjo maždaug perpus, o 2018 m. buvo tik 1 100.

„Iš dalies taip nutiko dėl kartų kaitos, – teigia „Confartigianato Venezia“ narys Enrico Vettore. – Dažnai šeimoje nėra nė vieno verslą perimti gebančio žmogaus.“ Tačiau mažėja ir paklausa, nes, pasak jo, vienai dienai atvykę turistai „neperka tikrų amatininkų darbų“.

Netolimoje Murano saloje Luciano Gambaro iš paskutiniųjų stengiasi išsaugoti šimtmečių senumo vietos stiklo gamybos tradicijas. Spalvingas rankų darbo vazas ir figūrėles gaminančių žmonių irgi sumažėjo perpus, iš dalies dėl to, kad atvežama vis daugiau rytų Europoje, Kinijoje ir Indijoje gamintų klastočių, teigia 54‑erių L. Gambaro, kuris valdo šeimos įmonę ir vadovauja Murano stiklą pardavinėjančių verslų konsorciumui.

Vis dažniau miestą užliejantys potvyniai sutrikdo gyvenimo ritmą trukdydami kursuoti vaporetto vandens autobusams, jungiantiems Didįjį kanalą su tolimesnėmis salomis, pavyzdžiui, Murano, Burano ir nuo atviros jūros lagūną skiriančia Lido sala.

Venecija

Prieš pat vidurnaktį lapkričio 12 d. Venecijos acqua alta pasiekė 187 cm virš jūros lygio. Tokį reiškinį sukėlė po atoslūgio užplūdęs potvynis ir daugiau kaip 120 km/h greičiu pūtęs vėjas. Miesto valdininkai skaičiuoja, kad sukelta nuostolių už maždaug milijardą eurų. Kaip ir daugelis kitų, meras Luigi Brugnaro kaltina klimato kaitą.

„Myliu savo miestą, čia užauginau vaikus, tačiau per pastaruosius penkerius metus viskas pasikeitė į blogąją pusę“, – teigė Benedetto Marcello konservatorijos prezidentas Giovanni Giolas.

Istoriškai didelis potvynis sugadino XVII a. amžiaus pradžioje pastatytuose rūmuose laikomus rankraščius ir knygas. Didžiausią žalą patyrę objektai išsiųsti restauruoti į Boloniją, o likusieji nunešti į kitus pastato aukštus ir palikti džiūti šalia XVII a. muzikinių instrumentų.

„Ši audra padėjo suvokti situacijos rimtumą, – teigia Jane Da Mosto, dirbanti vykdomąja direktore pelno nesiekiančioje organizacijoje, įkurtoje norint stabdyti miesto nuosmukį kontroliuojant turizmą bei uždraudžiant įplaukti kruiziniams laivams. – Venecija krenta nuo skardžio. Nėra jokios kontrolės.“

Iš miesto kasmet išvyksta maždaug 1 000 žmonių, o namais lagūną vadina maždaug 50 000 gyventojų. Anksčiau miestu valstybe buvusi Venecija dabar valdoma kartu su žemyninės dalies kaimyne Mestre, prie kurios ją 1926 m. prijungė fašistų lyderis Benito Mussolini.

J. Da Mosto ir kiti aktyvistai teigia, kad miestui kylančios problemos tokios išskirtinės, jog jį būtina valdyti atskirai. Sekmadienį Venecijos gyventojai balsuos referendume dėl savos miesto administracijos struktūros sukūrimo. Tačiau referendumo rezultatai bus neprivalomojo pobūdžio, o miesto meras atskyrimui prieštarauja, teigia, kad tokios pastangos – tik „kaprizas“, nes rizikuojama sukurti biurokratinių stabdžių ir atgrasyti investuotojus.

Venecija

Potvynis daugiau dėmesio atkreipė į problematiškąjį nuo potvynių apsaugoti turėjusį projektą MOSE. Užtvankų sistemos projektas jau tapo kelių tyrimų dėl korupcijos objektu ir gerokai viršijo biudžetą (iki šiol jis kainavo 5,5 mlrd. eurų), o jį pabaigti žadama tik 2022 m. – nuo statybų pradžios praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų.

Be to, gali būti, kad net ir pabaigtas projektas potvynių sustabdyti nepadės, teigia kelias knygas apie Veneciją parašiusi italų istorikė Nelli-Elena Vanzan Marchini.

Nepriklausomos mokslininkų ir žurnalistų organizacijos „Climate Central“ duomenimis, dėl pasaulinio atšilimo jūros lygis nuo 1880 m. pakilo maždaug 20 cm. Tačiau vanduo kyla vis greičiau, o neseniai išleistoje grupės ataskaitoje prognozuojama, kad iki 2050 m. potvyniai gali visam laikui užlieti žemes, kuriose gyvena maždaug 150 mln. žmonių, tarp jų ir 30 mln. kinų.

Tokios prognozės labai niūrios į S. Boldriną panašiems gyventojams. Menininkas ne tik kuria kaukes, bet ir tapo paveikslus „Venecijos mirties“ tema – tamsias, vienišas, yrančio miesto slegiamas figūras.

„Daugelis Venecijos gyventojų pavargę, – kalbėjo vyras kartu su broliu 1984 m. atidarytose dirbtuvėse, kurias tikisi palikti savo dukrai. – Venecija dūsta.“