Pirmas klausimas, kurį užduoda ne tik lietuvių turistai atvykę į Italiją: ar čia yra mafija? Taip, yra. Bet ne viena, o keturios. Sicilijoje – tradicinė, klasikinė, filmų herojė „Cosa Nostra“. Kalabrijoje – mažiau žinoma, bet šiuo metu pati pavojingiausia, labiausiai išsišakojusi po visą Italiją ir Europą: „ndrangheta“. Neapolyje – atipinė, įžūli, kiemų ir kvartalų Roberto Saviano knygos „Gomorra“ herojė – „camorra“. Mažiausiai žinoma, paslaptinga, neišgarsėjusi – Apulijos „Santa Corona Unita“ (liet. šventoji jungtinė karūna).
Antras klausimas, kurį paprastai užduoda į Italiją atvykę turistai, ar automatais ginkluoti elitiniai antimafijos karabinierių būriai jau laimėjo karą su mafija? Karas laimėtas beveik. Įdomu tai, kad fronto linijoje pastaruoju metu pasižymėjo ne karabinieriai, o Italijos moterys. Jos – „donne italiane“ – narsios, išmanios, viskam pasiryžusios.
Šio teksto autorei apie Sicilijos mafiją primena jos rašinys, prieš keletą metų laimėjęs Italijoje „Sicilia Madre Mediterranea“ tarptautinį žurnalistų konkursą ir visiems laikams užmezgęs su Italijos sala abipusę draugystę.
Rašinyje nevardijau nė vieno mafijos boso vardo. Toto' Riina, Bernardo Provenzano po daugybės metų pogrindyje galiausiai buvo sučiupti. Visas pasaulis buvo girdėjęs apie žiaurumą susidorojant su nepaklūstančiųjų mafijos tradicijoms vaikais. Pasipriešinusių atžalos ištirpdavo sieros rūgšties vonioje.
Šiandien mafiozų jau nebėra gyvų, ir vargu ar šių dienų jaunimą sujaudintų jų terorizmo būdai. Naujųjų laikų kine apie Sicilijos „Cosa Nostra“ kuriamos komedijos, kuriose publika leipsta iš juoko. Tarkime, štai scena: vieno iš mafijos bosų anūkas keičia veiklos strategiją, liepdamas bunkeryje besislapstantiems mafijos bosams veikti kitaip – perduodant informaciją į „iPad“ planšetę. Pasirodo, tai kur kas efektyvesnis būdas sugriauti nusikalstamą struktūrą, nei prokuratūros. O juk anksčiau slapti mafiozų laiškeliai, idant kažkas neperskaitytų, būdavo tiesiog praryjami.