Išdoroti, iškapoti, atplėšti – kaip iš naujo buvo grubiai sukurtas legendinis romantikų miestas

2006 metais BBC naujienos pranešė apie paslaptingą naują ligą. Kiekvienais metais bent dešimt japonų turistų yra skubiai išgabenami iš Paryžiaus. Žmones, kurie didžiąją gyvenimo dalį svaiginosi romantišku ir idealizuotu miestovaizdžiu, abejingų vietinių gyventojų, perpildytų bulvarų, purvinų metro stočių ir šiurkščių padavėjų tikrovė taip sukrečia, kad juos neretai ištinka nervinis priepuolis. Dėl to Japonijos ambasada sukūrė visą parą veikiančią karštąją liniją kenčiantiems nuo Paryžiaus sindromo.

Tai yra ištrauka iš Beno Wilsono knygos „Metropolis. Miesto istorija – nuo senovės iki šiandien“, kurią iš anglų kalbos vertė Tadas Juras, išleido leidykla „Kitos knygos“.

Kurį laiką buvau linkęs Paryžiaus sindromą nuleisti juokais kaip miesto legendą, tačiau nuomonę pakeičiau perskaitęs apie panašią Sigmundo Freudo psichinę krizę. „Daugelį metų Paryžius įkūnijo mano ilgesio tikslą, – rašė jis 1885 metais, – ir pirmą kartą pastačius koją ant jo grindinio mane apėmusi palaima žadėjo, kad čia išsipildys ir kiti mano troškimai.“ Pakili nuotaika netruko išblėsti; pirmą dieną šiame mieste garsus psichologas gatvėje vos valdė ašaras – toks nusivylęs ir vienišas jautėsi. Minios jam varė siaubą; paryžiečiai atrodė neprieinami ir pasipūtę. Freudą apniko paranojiškos iliuzijos ir viešbučio kambaryje jis apšniukštinėjo visas užuolaidas, tikrindamas, ar čia nėra padėta arseno.

Šiais laikais beveik 18 milijonų užsieniečių kasmet leidžiasi piligriminėn kelionėn į Paryžių, įlieja į jo ekonomiką 17 milijardų dolerių ir suteikia darbą 18 proc. jo gyventojų. Didesniu tarptautinių lankytojų skaičiumi pasigirti gali tik Bankokas (21 milijonas) ir Londonas (20 milijonų). Bet kurią akimirką Paryžiaus bulvaruose gali būti apie 50 000 užsienio turistų.