Tai yra ištrauka iš Beno Wilsono knygos „Metropolis. Miesto istorija – nuo senovės iki šiandien“, kurią iš anglų kalbos vertė Tadas Juras, išleido leidykla „Kitos knygos“.
Kruvina Šanchajaus apsiaustimi ir kautynėmis prasidėjo ilgus metus brendęs karas tarp Kinijos ir Japonijos. Po trijų mėnesių bombardavimo ir nuožmių gatvės kovų Kinijos pajėgos krito. Pathé kronika rodo puolančias japonų pajėgas, kaip jos ima namą po namo, juda pirmyn sumaitotais Šanchajaus griaučiais, iš priekio pliekiant kulkosvaidžių ugniai, viršum čerpinių stogų virstant dūmų kamuoliams, per sulankstytus armatūros strypus bei plytų krūvas braunantis tankams; ir, pagal niūrų pasakojimą, „bomboms krentant iš dangaus kaip lietaus lašams per balandžio liūtį“.
Labiausiai sukrečiančioje ketvirtojo dešimtmečio fotografijoje, pavadintoje „Kruvinuoju šeštadieniu“, matome Šanchajaus pietinės stoties griuvėsiuose verkiantį kūdikį po to, kai šešiolika Japonijos lėktuvų apmėtė bombomis iš suniokoto miesto bandančius išsigelbėti bėglius. Šias skerdynes paveikslavęs fotografas H. S. Wongas rašė, kad jo batai tuo metu buvo permirkę krauju; perone ir ant bėgių mėtėsi nuplėštos galūnės. Tokia šiurpi lemtis ištiko penktą pagal dydį pasaulio metropolį ir 3,5 milijono jo gyventojų.
„Tarptautinė gyvenvietė ir Prancūzų koncesija sudaro salą, oazę atšiauriuose ir baugiuose tyruose, kurie kadaise buvo Kinijos miestas, – rašė Audenas ir Isherwoodas 1938 metų gegužę. – Šiame mieste – įveiktame, tačiau kartu neužimtame užkariautojų, – senojo gyvenimo mechanizmai vis dar tiksi, tačiau yra pasmerkti sustoti, kaip laikrodis, numestas dykumoje.“
Šanchajų 1937 metais nusiaubė išsipildžiusios baimės, kurios kaupėsi nuo pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Rašytojai, filmų kūrėjai, gynybos ir karo žinovai, akademikai ir miestų planuotojai nepaliaujamai suko galvas, kas nutiks miestams per kitą karą. Šio mąstymo esmę sudarė samprata, kad šiuolaikiniai technologiniai metropoliai iš esmės yra trapūs: sugadinkite brangią ir sudėtingą miesto gyvybės palaikymo sistemą – elektros, maisto ir vandens tiekimą, transportą bei civilinę administraciją – ir jis tučtuojau panirs į pirminį chaosą. Nereikėjo per daug lakios vaizduotės, kad numatytum, kokiame pragare atsidurtų milijonai miestiečių, netekę vandentiekio, maisto, sveikatos priežiūros ir pastogės. Valstybės veikėjai siekė žūtbūt išvengti karo.
Žmonijos bandymų sunaikinti miestus istorija labiau nei bet kas kita parodo mums, kaip veikia miestai. Jie visiškai atsiskleidžia tik tada, kai yra pastūmėjami ant pražūties slenksčio. Ir miesto laikrodis kažkokiu būdu toliau tiksi net atsidūręs visiškoje dykynėje, pragaišties akivaizdoje.
Kaip nužudyti miestą, I dalis: okupacija