Karlas Marksas pranašavo, kad kapitalizmas pašalins visas likusias feodalizmo apraiškas. Pasak „Komunistų partijos manifesto“, kapitalizmas sunaikins „margus feodalinius pančius, kurie riša žmogų prie jo „prigimtinių viešpačių“. Jis paskandins šventą religinę ekstazę ir riterišką entuziazmą „lediniame savanaudiško apskaičiavimo vandenyje“. O kiekvieną nacionalinę instituciją jis privers paklusti pasaulinės rinkos logikai.
Paskutinis iki šiol išlikęs Jungtinės Karalystės feodalinės sistemos pėdsakas – britų monarchija – tai puikus pavyzdys, jog Marksas klydo. Karaliai išgyveno tiek kapitalizmo klestėjimą Viktorijos laikais, tiek 1979 m. atgijusį tradicinį požiūrį į rinką. Knygoje „Anglijos konstitucija“ Walteris Bagehotas paaiškina, kodėl taip yra: britų monarchija ne kenkia kapitalizmui, o jį sustiprina – ji tarsi klijai suklijuoja į viena kitai priešiškas klases padalintą visuomenę ir atitraukia masių dėmesį nuo tikrosios valdžios šaltinio. Ji britų gyvenimui suteikia iškilmingumo, romantikos, paslaptingumo ir dramatiškumo ir palengvina nuobodžią mažų kapitalizmo mechanizmo varžtelių kasdienybę.
Tačiau gali būti, kad Sasekso grafas ir grafienė vis dėl to įrodys Markso teisybę. Jie monarchijos prisitaikymui prie modernios visuomenės kelia didžiausią pavojų nuo tų laikų, kai į rankas plunksną paėmė W. Bagehotas. Anksčiau monarchijai pavojų kėlė tik pavieniai asmenys – Edvardas VIII, princesė Diana, o visai neseniai ir princas Andrew. Tačiau dabar pavojų kelia visa ekonominė sistema. Pasitraukę iš „aukšto rango karališkosios šeimos narių“ pareigų ir pareiškę, kad „vertina iš profesinės veiklos gaunamų pajamų suteikiamą laisvę“, grafas ir grafienė kelia grėsmę, kad kapitalizmo dvasia įsismelks į pačią monarchijos širdį.
Windsorai su kapitalizmu eksperimentuoja ne pirmą kartą. Princesė Diana karališkąją šeimą vadino „įmone“, nes į monarchiją joje buvo žvelgiama tarsi į verslą. Pavyzdžiui, princas Charlesas naudodamasis grafystės prekės ženklu kasmet parduoda 200 mln. svarų sterlingų (237 mln. eurų) vertės ekologiškų maisto produktų. Tačiau iki šiol „įmonė“ kapitalizmą laikė tik feodalizmo tarnu. Princas Charlesas savo grafystės prekės ženklo atnešamą pelną atiduoda labdarai ir niekad nepraleidžia progos parsidavėliškam šių laikų pasauliui pamokslauti apie geresnes „senojo pasaulio“ vertybes, kritikuoti intensyvaus ūkininkavimo metodų ir modernios architektūros bei priekaištauti verslininkams už tai, kad pelną laiko svarbesniu už principus.
O Sasekso grafai elgiasi kitaip. Jie priima pačią šiuolaikiškiausią, nepagražintą kapitalizmo formą – ne nacionalinę, o pasaulinę, ne realią, o virtualią, ir pasižyminčią negailestinga logika, verčiančia nuolat kurti naujus įnorius ir madas.
Toks kapitalizmas – tai feodalizmo priešingybė. Feodalinėje visuomenėje valdovus ir jų pasekėjus sieja dvipusis prievolės ryšys. XXI a. kapitalizme pasekėjai renkami tam, kad būtų galima iš jų gauti pelno. Feodalinėje visuomenėje valdovai susieti su žemės plotu – Harry yra Sasekso grafas, o jo vyresnysis brolis Viljamas – Kembridžo grafas. XXI a. kapitalizmas reikalauja keliauti po visą pasaulį dėl naujausios galimybės reklamuotis. Todėl nenuostabu, kad svarbiausia šio konflikto veikėja Meghan Markle atėjo iš pramogų verslo, kuris labiau negu bet kuri kita pramonės šaka patvirtino Markso pranašystes, kad „visa kas šventa“ bus „išniekinama“, o „visa, kas luomiška ir sustingę“, išnyks.
Sasekso grafai pasiryžę tapti pasauliniu prekės ženklu. Pranešę, kad atsisako daugybės karališkų pareigų, jie pirmiausia paskelbė savo prekės ženklo pavadinimą – „Sussex Royal“, ir nors šis pavadinimas šiek tiek primena bulvių veislę, netrukus jis sužibės Holivudo kerais. Remiantis programinės įrangos duomenimis, savo tinklalapį jie ėmė kurti rugsėjį, o „Sussex Royal“ logotipą, kuriuo bus ženklinamos daugybė prekių, nuo kojinių iki konsultacinių paslaugų, įteisino gruodį. Pora pasisamdė prekės ženklų agentūrą „Article“, kurios klientų sąraše taip pat yra televizijos kanalas vaikams „Nickelodeon“, mados namai „Diane von Furstenberg“ ir ledo ritulio komanda „Toronto Maple Leafs“. Be to, jie svarsto galimybę bendradarbiauti su „Disney“ – pramogų pasaulio įmone, kuri greičiausiai žino, kaip uždirbti iš princų ir princesių.
Daugelis prekių ženklų ekspertų pareiškė, kad Harry ir Meghan turi „jau paruoštą prekės ženklą“, kuris per pirmuosius metus galėtų jiems atnešti iki 500 mln. svarų sterlingų pelno. Tinklalapyje „InfluencerMarketingHub“ skaičiuojama, kad turėdami 10 mln. „Instagram“ pasekėjų, už vieną užsakytą žinutę socialiniuose tinkluose jie gali tikėtis iki 34 000 JAV dolerių. Bostono rinkodaros analitikos įmonė SEMrush teigia, kad informacijos apie M. Markle internete ieškoma beveik triskart dažniau, negu apie Beyoncé.
Harry ir Meghan jau dabar perrašinėja karališkosios šeimos taisykles, kad galėtų elgtis ne kaip valstybės tarnautojai, o kaip garsenybės. Jie ketina atsikratyti reportažų apie karališkąją šeimą sistemos – remiantis ja, karališkosios šeimos nariai turi susitaikyti su laikraščių išrinktais žurnalistais, kurie savo surinkta medžiaga vėliau dalinasi su likusiais žiniasklaidos atstovais. Harry ir Meghan planuoja to atsisakyti ir patys rinktis mėgstamiausius žiniasklaidos pataikūnus . Tačiau panašu, kad jie vis dar nori gauti pinigų iš princo Charleso, todėl senoji karta turi šiek tiek įtakos. Šiuo metu vyksta derybos. Sausio 13 d. surengtas „aukščiausio lygio krizės susitikimas“, skirtas sudaryti taiką tarp karališkosios šeimos ir Saseskso grafų. M. Markle buvo išvykusi į Kanadą, todėl jame nedalyvavo ir paliko Harry vieną kovoti su močiute, tėvu ir broliu.
Prekės ženklų ekspertai tikina, kad Harry ir Meghan suinteresuoti išsaugoti savo prekės ženklo vientisumą. Tačiau XXI a. kapitalizmo logika nesuderinama su taikiu susitarimu. Kad neatsiliktų nuo pasaulio turtingiausiųjų, Harry paveldėtų 20–30 mln. svarų sterlingų jiems neužteks. Norint užtikrinti, kad prekės ženklas išliks madingas ir pateikti savo „platinimo kanalams“ daugiau „turinio“, jiems reikės gauti vis daugiau vertės iš karališkosios šeimos – galbūt netgi atskleisti pačioje karališkosios šeimos širdyje vyraujantį rasizmą ir moterų diskriminaciją. Walteris Bagehotas teigė, kad stebuklingo karališkosios šeimos įvaizdžio niekad negalima ištempti į dienos šviesą, tačiau tai dar niekis, palyginus su akinančiais XXI a. kapitalizmo prožektoriais.