Vyborgas, Petrozavodskas, Medvežjegorskas, Belomorskas, Archangelskas, Vologda. Dviejų žurnalistų – lietuvio ir ruso – akimis pamatyti gilios Rusijos provincijos miesteliai, jų užeigos ir diskotekos, miškai ir kapinės, šviesios ir tamsios pusės.

V. Moisejevas – „Ruskij reporter“ korespondentas. „Su Artūru nesame panašūs, netgi labai nepanašūs, ir galbūt mūsų pastabos kai kur prieštaraus viena kitai. Mes beveik neturime pinigų ir tikslaus kelionės plano: vykstame kažkur į šiaurę. Pamatysime mažus provincijos miestelius, išgersime aptriušusiuose klubuose ir pamėginsime ištrūkti iš ten gyvi, pabuvosime ten, kur Rusija yra tokia, kokią vargu ar pamatysite laikraščių ir žurnalų puslapiuose“, – pristato jis savo kelionę.

DeIfi autorių parengtų reportažų ciklo „Gilyn į Rusiją“ herojai – šios didelės ir iki šiol mažai tepažįstamos pasauliui šalies gyventojai. Net ir patys žurnalistai pripažino, kad ši kelionė stipriai pakeitė jų įsivaizdavimą apie Rusiją.

Rusija aneksavo Krymą. Rusija dislokavo pajėgas. Rusija nuteisė, Rusija palaikė, pasodino, pareiškė, paneigė. Kiekvieną dieną pasirodo šimtai ir net tūkstančiai naujienų apie tai, ką vėl padarė Rusija.

Dažniausiai tai būna ne itin geros žinos: apie politinius teismo procesus, santykius su Ukraina ar, geriausiu atveju, raginimas pasitelkti pasienio tarnybai kovinius delfinus. Kokį ryšį visa tai turi su šalimi, kuri vadinasi Rusija?

Žiniasklaidoje po šiuo pavadinimu įsivaizduojamas prezidentas Vladimiras Putinas, rusų armija, Valstybinės Dūmos parlamentarai, stambūs pareigūnai ir funkcionieriai. Daugiausia šie asmenys gyvena ir dirba Maskvoje, tačiau pagal jų veiksmus sprendžiama apie 150 mln. likusių Rusijos gyventojų. Kaip gyvena šis 18 mln. kvadratinių kilometrų žemynas, apsimetantis šalimi, milijonų gyventojų margaspalvė civilizacija, apsimetanti nacija, mes tik nuspėjame.

A.Morozovas: pirmyn į Rusiją – dviese vagone

Artūras Morozovas

Nesitikėdamas rasti vienareikšmio atsakymo į šį klausimą, bet su viltimi parodyti tą gyvenimą iš arčiau, sėdau į vieną iš paskutiniųjų maršruto Vilnius - Sankt Peterburgas traukinių.

Jokio išskirtinumo: tik išėjęs pro Vilniaus geležinkelio stoties duris į pirmąjį peroną, įlipau į eilinį gražų Lietuvos geležinkelių traukinį.

Šis gegužės mėnesio reisas buvo vienas iš paskutiniųjų, nes „Lietuvos geležinkeliai“ priėmė sprendimą atsisakyti maršruto Vilnius–Sankt Peterburgas. Traukiniui pajudėjus iš stoties, sprendimo priežastis nuspėti buvo nesunku – visame vagone buvau tik aš ir viena rusakalbė keleivė.

Pro kupe langą keitėsi kraštovaizdžiai – Aukštaitijos miškai, jaukios nedidelės gyvenvietės ir sterilios jų geležinkelio stotys, kurių švara nesiderino su įsivaizduojamu gyvenimu šalia bėgių. Po trijų kelionės valandų pakelės užrašus pakeitė latviški.

Traukinio palydovė šypsosi ir demonstruoja išskirtinį dėmesį abiems savo vagono keleiviams – traukinio klasika tapusi arbatos stiklinė metaliniame laikiklyje, saldumynai, patarimai, kaip pildyti Rusijos Federacijos (RF) migracijos kortelę.

Pastebėjęs, kad ant migracijos kortelės užrašyta „Baltarusijos respublika“, suskubu pasiteirauti palydovės, ar tai ne klaida. „Nesvarbu, tiks ir ši“, – atsakė ji, taip sujungdama šis dvi šalis į vieną.

Baimės kvapas

„Ar nebijai?“, – trumpas aplinkinių klausimas, kurio uždavimo priežastys, labiau nei jis pats, sukosi galvoje sėdint traukinyje ir artėjant prie valstybių sienos.

Kodėl laikais, kuomet daugeliui tarptautinės kelionės tapo įprasta buitimi, o šalių gyventojai – pasaulio piliečiais, turėtų kilti baimės jausmas važiuojant į kaimyninę šalį? „Tu juk dirbai Ukrainoje“, – dar vienas baimės klausimą lydintis argumentas.

Tokią Rusiją mes įsivaizduojame: daugelis jos bijo, kai kam ją pavyksta ignoruoti, na, o nusivylusieji savimi jos ilgisi.

Antrą valandą nakties, priartėjus prie Latvijos–Rusijos sienos, keleiviai pažadinami. Štai ir maršruto kulminacija. Į kupe pasibeldžia RF pasienietė.


Maloniai paklaususi kelionės tikslo, paima pasą patikrinimui. Į duris pasibeldžia ir pasienietis, kuris lyg tarp kitko paklausia, ar nevežu draudžiamų daiktų, ginklų. Nužvelgęs mano nedidelę kuprinę, padėkoja. Pasitraukęs į praėjimą tarp vagonų, kartu su kolega užsirūko ir pradeda pokalbį su vienu kitu rusišku keiksmažodžiu apie pasieniečio darbo kasdienybę.

Dar po pusvalandžio, vyresnio amžiaus pasienietė grįžta nešina mano pasu. „Ačiū, geros kelionės“, – pasako ji ir išlipa palikdama tik saldų kvepalų aromatą.

Rusija tarp didžiųjų miestų

Ankstų rytą traukinys sustoja Sankt Peterburgo Vitebsko stotyje. Pasitinka bandelių su dešrele ir salsvos užpilamos kavos aromatas.

Kuo gyvena ši milžiniška šalis, palikta didžiųjų savo miestų šešėlyje? Kaip į federaciją sutelpa tiek daug skirtingų regionų? Kas yra rusiškas gyvenimas ir rusiška mirtis? Kokia yra meniškų tatuiruočių kaina Medvežagorsko kasdienybėje? Kiek visko telpa į Georgijaus juostelę ir kaip gi atrodo ta „didžioji pergalė“?

Šių atsakymų ieškojome dvi savaites, kurių metu sukorėme daugiau kaip penkis tūkstančius kilometrų. Nuo blizgančio ir kultūringo Sankt Peterburgo iki vaiduokliais tapusių, kelio kilometrais pavadintų gyvenviečių.

Po dviejų savaičių, važiuodamas atgal ir vėl priartėjęs prie RF muitinės, klausiau savęs, kodėl bijau.

V. Moisejevas: kaskart – tarsi į naują šalį

Kartą kalbėjausi su savo bičiuliu iš Jungtinių Valstijų. Mes buvome ką tik susipažinę. Jis paklausė, iš kur aš esu. „Iš Rusijos“, – atsakiau. Bičiulis išpūtė akis ir tarė: „Rusija milžiniška, iš kur konkrečiai tu kilęs? Iš Maskvos?“. Atsakiau, kad iš Sibiro. „Sibiras? Tai čia toks kalėjimas?“, – nusistebėjo jis. Tokios istorijos man nutinka nuolat. Atrodo, XXI amžius, daug žmonių naudojasi internetu ir turi aukštąjį išsilavinimą. Tačiau mes – rusai ir amerikiečiai, lietuviai ir lenkai – toliau mąstome stereotipais ir visiškai vieni kitų nepažįstame. Mes teturime iš žinių ir bendrojo geografijos kurso sudarytą įsivaizdavimą. Prezidentas V. Putinas su ištrauktu kardu joja ant meškos, už jo – religingi baikeriai ir agresyvūs kazokai, gurkšnojantys degtinę ir užsikandantys ikrais, šalia yra ir balalaikininkas. Maždaug taip.

Žinoma, kvaila prikaišioti, kad kažkas nežino, kur yra Siktivkaras ar Vorkuta. Vargu ar eilinis rusas Lietuvos žemėlapyje parodys Kauną ar gaublyje teisingai bakstelės į Latviją. Netgi Angela Merkel kartais painiojais, kur įsikūręs Berlynas.

Vladislavas Moisejevas

Tačiau jei nedidelės, monoetninės Europos valstybės turi savo nacionalinį mitą, nesudėtingą geografiją ir palyginus vienalytę kultūrą, tai Rusijos atveju viskas yra sudėtingiau. Čečėnijoje praktikuojama daugpatystė, kurią draudžia Rusijos Federacijos įstatymai, Jakutijoje kuriamas filmas nacionaline kalba, kurios nesupras Sankt Peterburgo gyventojas, vidutinis atlyginimas Maskvoje siekia 56 tūkst. rublių (1 tūkst. eurų), o mažame Sibiro miestelyje – 15 tūkst. rublių (270 eurų).

Pastaruosius trejus metus nuolat keliauju po įvairius Rusijos regionus ir mane dažnai apima jausmas, kad kiekvieną kartą atvykstu į visiškai kitą šalį: Tolimieji Rytai kardinaliai skiriasi nuo Leningrado srities, mažas Dagestano kaimelis neturi nieko bendra su Krasnojarsku.

Rusijos gyventojai skiriasi pagal odos spalvą, akių formą, kalbą ir tradicijas. Mes patys labai mažai žinome apie save ir prastai suprantame, kas yra Rusija ir kokia ji yra, nes esame velniškai skirtingi. Ir kai kur nors pasigirsta pranešimai, kad Rusija vėl kažką parėmė, pareiškė ar paneigė, man norisi paklausti: kokia būtent Rusija? Ta, kuri sėdi Maskvoje ir užsiima didžiąja politika, ar ta, kuri mėgina pragyventi iš skurdžios pensijos kažkur Tuvoje? Ką „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas, per metus uždirbantis 4 mln. dolerių, galėtų pasakyti eiliniam mokytojui iš Rusijos gilumos, kuris geriausiu atveju per mėnesį gauna 600 dolerių? Ar galima tuo pat metu kalbėti visų šių visiškai skirtingų žmonių vardu?

Kas už sostinės ribų?

Visos pasaulinės naujienos apie Rusiją būna susijusios tik su sostinės gyvenimu, o provincija (tai viskas, kas yra už Maskvos ir Sankt Peterburgo ribų) sušmėžuoja tik išskirtiniais atvejais. Taigi egzistuoja tik Rusijos elitas, jo „mandagioji armija“ ir opozicijos politikai, kurie nuolat sodinami už grotų. Retkarčiais nuskamba kokia nors skandalinga barbarybė, kaip policininkai iš Kazanės, žaginantys sulaikytąsias buteliais nuo šampano. Štai ir visa Rusija. Jei nekalbėsime apie kovinius delfinus, žinoma.

Atsakyti į klausimą, kaip atrodo šalis už sostinės ribų, mėgino daugelis rusų literatūros klasikų. Provincijos tema visuomet būdavo viena svarbiausių. Ostrovskis, Čechovas, Saltykovas – Ščedrinas, Buninas – šį sąrašą būtų galima tęsti ilgai. „... Už Peterburgo plyti ganėtinai plati erdvė, vadinama Rusija“, – taip vieną iš savo feljetonų pradeda V. Sologubas. Tačiau ką slepia savyje šį „plati erdvė“? Vieni manė, kad tai tamsybės ir papročių nuosmukis, kiti – kad tik gūdi provincija išsaugojo gyvenimo džiaugsmą ir tikėjimą ateitimi. Ką berašytų klasikai apie gyvenimą ne sostinėje, ši tema visada buvo svarbi, nes Rusijoje yra tūkstančiai miestelių ir tik viena milžiniška, į juos nepanaši sostinė, o ne atvirkščiai. Tačiau apie šią neparadinę šalies dalį žinoma ne itin daug.

Aprėpti neaprėpiamą yra kvaila, ir mes nekeliame sau tikslo pateikti kokius nors atsakymus, prisikasti iki neegzistuojančios tiesos ar papasakoti abstrakčią teisybę. Mes tiesiog leidžiamės į kelionę, kad savo akimis pamatytume, kaip gyvena Rusija už sostinės ribų. Subjektyvu, kai kur naivu, bet nuoširdu. Tiesiog viliamės, kad ši kelionė bus įdomi, ne daugiau.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją