Galas pacifizmui: kodėl vokiečiams politikams taip sunku atsisveikinti su praeitimi ir imtis veiksmų

Sausio 25 d. Vokietijos kancleris Olafas Scholzas parlamente paskelbė, kad Vokietija perduoda Ukrainai vokiškų tankų „Leopard 2 A6“, be to, Vokietija duos leidimą kitoms šalims tiekti vokišką techniką. Dar prieš priimant šį ilgai lauktą sprendimą šis tas įvyko – prieš porą dieną vienas iš Vokietijos socialdemokratų partijos lyderių Larsas Klingbeilas pristatė naują partijos užsienio reikalų politikos programą. Abu šiuos politinius posūkius simbolizuoja istorinis posūkis Vokietijos užsienio politikoje, kuris niekada nebūtų įvykęs, jei Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš metus nebūtų įsiveržęs į Ukrainą.

Apie esminį Vokietijos užsienio politikos pokytį paskelbta seniai – dar pernai vasario 27 d. šalies kancleris O. Scholzas pasakė kalbą parlamente, po lūžio viso pasaulio ir Vokietijos istorijoje, įvykusio, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Šioje savo kalboje O. Scholzas pranešė apie įsteigiamą 100 mlrd. eurų specialųjį gynybos fondą. Dėl tokios didžiulės sumos netgi teko priimti pataisų šalies konstitucijoje.

Nuo tos akimirkos Vokietijos užsienio politikoje įvyko didžiulių pokyčių. Šalis atsisakė rusiškos energijos, nuo kurių priklausė daugiau nei pusė šalies ekonomikos. Baigėsi vokiečių kompanijų bendradarbiavimas su Rusijos įmonėmis – „Mercedes“, BMW ir „Audi-Volkswagen“ uždarė savo gamyklas Rusijoje, „Siemens“ nustojo bendradarbiauti su Rusijos geležinkeliais ir nebepardavinėjo Rusijai naujų greitųjų traukinių, taip pat nutraukė bendradarbiavimą su Rusijos naftos ir dujų sektoriumi. Jau nekalbant apie tai, kad Vokietija inicijavo daug ribojančių sankcijų, kurias ES įvedė Rusijai.