Europa neapsisprendžia, kaip atsiriboti nuo Kinijos: kokie ryšiai ją sieja su Azijos supervalstybe?

Neseniai Europos Sąjungos (ES) diplomatijos vadovas Josepas Borrellis laiške paragino Europos užsienio reikalų ministrus rasti „nuoseklią strategiją“ aštrėjant „Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kinijos santykiams“. Bet kol kas visiškai neaišku, nei kokia tai galėtų būti strategija, nei ar Europa toliau palaikytų Ameriką kilus karui dėl Taivano.

Per pastaruosius keletą mėnesių ne vienas Europos lyderis lankėsi Pekine. Tai rodo, kad plano nėra. Vokietijos kancleris Olafas Scholzas su keletu stambių verslininkų viešėjo Kinijoje lapkričio mėnesį, o kitai partijai priklausantis Vokietijos užsienio reikalų ministras į Kiniją nuvyko praėjusį mėnesį ir jam sunkiai sekėsi rasti bendrą kalbą. Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sanchezas Pekine derėjosi dėl prekybos, o Emmanuelis Macronas demonstratyviai bandė užmegzti partnerystę su Xi Jinpingu. Kartu su Prancūzijos prezidentu vyko 53 įmonių vadovai. E. Macronas tikino, kad Europa atsiribos nuo tarp Kinijos ir Amerikos tvyrančios įtampos bei konflikto dėl Taivano. Jo netaktiški komentarai sukėlė didelį pasipiktinimą Europoje ir JAV.

Karas Ukrainoje dar labiau komplikavo situaciją, nes autokratijos pasidarė itin nepopuliarios. Dauguma ES valstybių narių, priklausančių rytiniam flangui, kuris kadaise išskėstomis rankomis priėmė investuotojus iš Kinijos, pasidarė karingos. „Rusijos invazija į Ukrainą Europoje sukėlė savotišką atsirinkimo efektą, kalbant apie požiūrį į Kiniją“, – sakė ekspertų grupės „European Council on Foreign Relations“ narė Janka Oertel. Panašu, kad rytinės šalys taip pat nepatikliai žiūri į „neribotą“ draugystę tarp Maskvos ir Pekino, kaip ir į E. Macrono kalbas apie „strateginę autonomiją“ nuo Amerikos. Tuo tarpu visi žino, jog Kinija tebesiekia pasinaudoti transatlantiniais nesutarimais.