Prancūzai – ne vienintelė tauta, mananti, kad jų kalba ypač poetiška, jausminga, logiška, tiksli, lengvai suprantama ar turtinga. Tačiau dažnai paaiškėja, žmonės mėgsta būtent tuos savo kalbos aspektus, kurių kalbos besimokantys užsieniečiai nekenčia. Pavyzdžiui, žodžiais „tu“ ir „jūs“ išreiškiamo formalumo ir neformalumo.

Vokiečių ir prancūzų kalbose „du“ ir „tu“ vartojami kreiptis į draugus ir šeimos narius, o „Sie“ ir „vous“ – į nepažįstamus žmones arba kalbant oficialiai. Žmonės, kuriems vokiečių ir prancūzų kalba gimtoji, anglų kalboje šios skirties pasigenda. O tie, kieno kalboje (kaip ir anglų), šios skirties nėra, dažnai suirzta, kai kalbėdami vokiškai ar prancūziškai privalo pasirinkti, kurį žodį vartoti.

Tarp kalbininkų priimta teigti, kad kalbos skiriasi ne tuo, ką išreikšti gali, bet tuo, ką išreikšti privalo. Turint laiko ir noro paaiškinti terminus arba sukurti naujų, visomis kalbomis galima kalbėti apie viską, tačiau kalbos viena nuo kitos skiriasi tuo, ką pasakyti būtina. O skirtis tarp „tu“ ir „jūs“ – tik ledkalnio viršūnė.

Nevados indėnų vašų kalboje yra keturi būtieji ir trys būsimieji laikai, vartojami priklausomai nuo to, ar aptariamas įvykis daugiau ar mažiau nutolęs laiko atžvilgiu. Brazilijos tariana kalboje išreiškiamas „įrodomumas“ – t. y., kalbėtojai pasirenka vieną iš penkių skirtingų veiksmažodžių galūnių priklausomai nuo, ar yra daugiau, ar mažiau įsitikinę savo teiginio teisumu. Kitoje Brazilijos kalboje jarawara galima pasakyti „mes (su tavimi)“ arba „mes (be tavęs)“.

Žodynas

2016 m. išleistoje Australijos James Cook universiteto profesoriaus R. M. W. Dixon knygoje „Are Some Languages Better than Others?“ (liet. „Ar vienos kalbos geresnės už kitas?“) taip pat nagrinėjamas klausimas, ką skirtingose kalbose išreikšti galima ir būtina. R. Dixon paneigia senus kolonistų mitus, kad Europos kalbos sudėtingos, o vietinių kalbos primityvios – iš tiesų subtiliausių niuansų galima rasti ne prancūzų ar vokiečių, o nuo pasaulio atsiskyrusių tradicinių bendruomenių kalbose.

Ieškodamas atsakymo į provokuojantį pavadinime pateiktą klausimą R. Dixon pastebi, kad kalbos skirtys („tu“ ir „jūs“, „mes“ su tavimi arba be tavęs, įrodomumas) labai naudingos. Kuo daugiau informacijos, tuo geriau. Tačiau šiuos dalykus atskirti būtina ne kiekvienoje kalboje – jei viena kalba turėtų visas įmanomas skirtis, bendruomenės nariams ją išmokti būtų per sunku, o pašaliniams išvis neįmanoma. Gali būti, kad egzistuoja riba, kurią peržengus kalba tampa pernelyg sudėtinga, o kur ji yra, priklauso nuo smegenų gebėjimo apdoroti informaciją.

Prie diskusijos, ar kai kurios kalbos geresnės už kitas, prisideda ir neseniai pasirodęs François Pellegrino ir jo kolegų iš Liono universiteto mokslinis darbas, kuriame tiriama, kiek informacijos perduodama šnekamąja kalba. Kai kurios kalbos, pavyzdžiui, japonų, turi nedaug garsų ir griežtas taisykles, kaip galima dėlioti skiemenis, todėl galimų skiemenų skaičius mažas (pavyzdžiui, ka, ru, to ir t. t.). Kitose kalbose, pavyzdžiui, anglų, apribojimų mažiau, todėl vienas skiemuo gali būti labai sudėtingas.

Spauda

Paprastai viename iš tūkstančių galimų anglų kalbos skiemenų informacijos būna daugiau negu viename iš keliasdešimties galimų japonų kalbos skiemenų. Tačiau tyrime pastebėta, kad šis skirtumas išlyginamas kalbėjimo greičiu – japonai kalbėdami savo paprastus skiemenis ištaria daug greičiau, negu anglai savo sudėtingus skiemenis. Dėl to net ir labai skirtingomis kalbomis informacijos perduodama maždaug tiek pat.

Trumpai tariant, kiekviena kalba turi savo privalumų ir trūkumų. Jei joje neprivaloma pateikti tam tikros informacijos, ja lengviau kalbėti, tačiau klausytojas turi užkaišioti trūkstamos informacijos skyles. Gali būti, kad ją lengviau išmokti, bet ji ne tokia išraiškinga. Kai kurios kalbos turi daug nebūtinų elementų – pavyzdžiui, sakinyje los tres gatos negros están mojados (isp. trys juodi katinai yra šlapi) visuose šešiuose žodžiuose naudojama daugiskaitos forma, nors nurodyti, kad kalbama daugiskaita, užtektų vos vieną kartą (kaip daroma kinų kalboje). Tačiau nebūtini elementai turi savų privalumų – pakartojant informaciją lengviau bendrauti triukšmingoje aplinkoje.

Pasak R. Dixon, visos kalbos panašios į Vakarietiško stiliaus namą. Jame yra keli kambariai, kuriuos turėti būtina (virtuvė, miegamasis, svetainė, vonia) ir keletas kambarių, kuriuos galima įrengti savo nuožiūra (darbo kambarys, svečių kambarys). Turime ribotą biudžetą, todėl visų įmanomų kambarių įsirengti negalime. Todėl ir autorius „geriausios“ kalbos neišrenka. Pasak jo, skaitytojai turėtų susidaryti pageidaujamų savybių sąrašą, atidžiai ištirti kelias kalbas ir nuspręsti, kurioje tų savybių daugiau. Tačiau sprendimas, ką įtraukti į privalumų sąrašą, taip pat subjektyvus. Nors knygoje naudojama daug mokslinių kriterijų, išvada paprasta – viskas priklauso nuo skonio.