Ar „jie sugebėjo“? Praėjus penkeriems metams, pabėgėliai pamažu integruojasi Vokietijoje

Tačiau tie, kurių prašymai suteikti prieglobstį nepatenkinti, liko teisinėje aklavietėje.

Paklaustas, kaip jam patinka naujieji namai, sirų pabėgėlis Safwanas Daheris nusijuokia – pasak jo, netoli Getingeno įsikūręs nedidelis Duderštato miestelis, kurio žemėlapyje greičiausiai nerastų net patys vokiečiai, „nuobodus“. Tačiau tai nesvarbu. S. Daheris turi mėgstamą programuotojo darbą ir gali susimokėti už trijų kambarių butą. Vieną kambarį vyras paliko tuščią, tikėdamasis, kad iš Sirijos išvyks ir prie jo prisijungs tėvai. Laisvalaikiu jis leidžia laiką su Getingeno universitete studijuojančiu broliu. Kitas žingsnis – gauti Vokietijos pilietybę, tad jis neseniai pateikė prašymą.

Iš Alepo pabėgusiam Basharo al Assado pakalikų kankintam aktyvistui Karamui Kabbani sekėsi sunkiau. Nervingai rūkydamas cigaretę po cigaretės jis pasakoja, kaip penkerius metus kamavosi vaikščiodamas iš vienos agentūros į kitą, dirbdamas perspektyvų neturinčius darbus ir negaudamas jokios pagalbos gydyti savo psichologinėms žaizdoms. Kai tik galės, jis planuoja iš Vokietijos išvažiuoti. „Vokiečiai labai uždari, – teigia jis. – Niekas nenori padėti.“

2015 m. rugpjūčio 31 d. į Vokietiją atvykstant vis daugiau prieglobsčio prašytojų, Angela Merkel pareiškė: „Wir schaffen das“ (apytikriai išvertus – „Mes sugebėsime“). Po kelių dienų kanclerė atvėrė sienas Budapešte įstrigusiems migrantams ir dar padidino atvykėlių bangą – prieš uždarant Balkanų šalių sienas ir 2016 m. sudarant pabėgėlių srautą sulėtinusį susitarimą su Turkija, į Vokietiją atvyko maždaug 1,2 mln. žmonių. Iš pradžių Vokietija su atvykėliais tvarkėsi gerai. Tačiau po penkerių metų jų patirtis stengiantis integruotis labai skirtinga.

Pradėkime nuo darbų. 2015 m. atvykus būriui daugiausiai jaunų imigrantų atrodė, kad jie labai pravers atgaivinti senstančią Vokietijos darbo jėgą. „Daimler“ vadovas pranašavo „ekonominį stebuklą“. Darbo ieškantiems migrantams sušvelnintos taisyklės, o vyriausybė pasirūpino, kad 1,1 mln. žmonių išlaikytų kalbos ir integracijos kursus. 2018 m. net 43 proc. 2013–2016 m. atvykusių darbingo amžiaus prieglobsčio prašytojų jau dirbo arba mokėsi (visoje Vokietijoje to paties amžiaus grupėje dirba 75 proc. žmonių) – šis rezultatas geresnis, negu dešimtajame dešimtmetyje atvykus pabėgėliams iš Jugoslavijos (žinoma, padėjo ir tvirtesnė darbo rinka). Iš pradžių įsidarbinti atvykėliams buvo sunku, tačiau daugeliui užbaigus integracijos kursus darbų rasti tapo lengviau – o dėl to spėjama, kad ateityje galima laukti pokyčių į gera. „Statistika netobula, tačiau suteikia vilties“, – teigia Marlene Thiele, vadovaujanti Vokietijos prekybos rūmų projektui, kuriuo siekiama padėti įmonėms samdyti pabėgėlius.

Tačiau garsinama statistika slepia keletą nemalonių smulkmenų. Pasak Federalinės įdarbinimo agentūros tiriamojo padalinio Įdarbinimo tyrimų instituto atstovo Herberto Brückerio, vos pusė Vokietijos darbo rinkoje dirbančių pabėgėlių turi aukštos kvalifikacijos darbus, nors namuose tokius darbus dirbo net 80 proc. Daugelis jų plauna indus restoranuose arba kloja lovas viešbučiuose ir retai turi galimybę daryti karjerą (o prasidėjus Covid 19 pandemijai patiria didesnę riziką netekti darbo). Kur kas sunkiau sekasi moterims, ypač toms, kurių kultūroje manoma, jog moters vieta namuose. Nemažai atvykusiųjų, ypač iš tokių šalių kaip Eritrėja arba Irakas, iš pradžių buvo beveik neraštingi, o ir dabar į darbo rinką įsitraukti galės tik po daugelio metų. Atsižvelgus į amžių, vidutiniškai imigrantai uždirba tik du trečdalius vokiečių atlyginimo.

Imigrantai buvo apgyvendinti visoje Vokietijoje, todėl daugelis gyvena ne miestuose. Tai tapo išbandymu decentralizuotai Vokietijos vyriausybei, suteikiančiai daug galios vietos valdžios pareigūnams. („Berlyne integracija – tik abstraktus klausimas“, – niurzga Getingeno meras Rolfas Georgas Köhleris.) Labdaringos organizacijos „Robert Bosch Foundation“ finansuotame tyrime, kuriame patikrintos 92 savivaldybės, pastebėta, kad daugelis jų gana lanksčios – pavyzdžiui, laukdamos, kol Berlyne pradės suktis biurokratijos sraigteliai, pačios pradėjo rengti kalbos kursus. Svarbų vaidmenį atliko ir pilietinė visuomenė. R. Köhleris teigia, kad už greitesnę integraciją reikia dėkoti vietos sporto draugijai – futbolo kalba universali. Kokiu nors būdu dirbti su pabėgėliais teko beveik pusei Vokietijos piliečių. „Jei reikia, galime įtraukti visą tinklą žmonių“, – teigia pabėgėlių apgyvendinimo centrui Getingene vadovaujanti Bettina Briesemeister.

Tačiau yra ir blogoji pusė – neveiksmingumas ir chaosas. Valdininkai kartais tiksliai nežino, kuri vyriausybės atšaka atsakinga už tam tikrą politiką, o valstijos ir savivaldybės idėjomis keičiasi stulbinančiai retai. Dėl tokių dalykų kaip leidimai dirbti ir deportacijos atsakingi daugiau kaip 600 prastai finansuojamų „užsieniečių biurų“. Biurokratinis labirintas nepaprastai trikdo. „Paklauskite bet kurio pabėgėlio, ko jis bijo labiausiai, ir jis atsakys – pašto dėžutės“, – teigia K. Kabbani. Joje nuolatos pilna reikalavimų, kvietimų į susitikimus ir perspėjimų iš niekad jiems negirdėtų vyriausybės agentūrų.

Kaip ir daugeliui Europos šalių, Vokietijai deportuoti pabėgėlius, kurių prašymas suteikti prieglobstį nepatenkintas, buvo sunku. Daugiau kaip 200 000 žmonių suteiktas Duldung („toleruojamojo“) statusas – tai reiškia, kad jie neturi teisės būti šalyje, tačiau artimiausiu metu nebus deportuojami. Dar apie 50 000 žmonių apskritai neturi jokio teisinio statuso. Kad jie neliktų be užsiėmimo arba neužsiimtų neteisėta veikla, pagal naująsias taisykles kai kurie iš jų gali dirbti arba užsiimti pameistryste. Tačiau nesaugumo jausmas išlieka. Vienas toks pabėgėlis, kurio prašymas suteikti prieglobstį atmestas – afganistanietis Mohammadas Walizada, Kabule dirbęs JAV išminavimo įmonėje. Dabar vyras gavo teisėtą darbą telefonų parduotuvėje Šiaurės jūroje esančioje Zilto saloje. Tačiau tikslo Vokietijoje įgyti daktaro laipsnį jis atsisakė. „Nebeturiu vilčių, tik stengiuosi išgyventi“, – teigia jis.

„Integracijos rezultatai nepaprastai skiriasi tarp tų, kas gauna valstybės apsaugą, ir tų, kieko prašymai atmetami arba suteikiamas tik Duldung statusas“, – teigia Vokietijos užsienio ryšių tarybos atstovė Victoria Rietig. Tik 3 proc. Duldung statusą turinčių žmonių gali laisvai keliauti po Vokietiją, todėl darbo ieškoti tampa dar sunkiau. Be to, Vokietijoje pilietybė neįgyjama gimimu, todėl jų vaikai dažnai gauna tokį patį statusą, ir kyla grėsmė, kad bus deportuoti į šalį, kurios niekad nėra matę. „Labiausiai nerimauti reikėtų dėl jų“, – tikina V. Rietig. Panašu, kad Vokietija bijo tiek užtikrinti, kad bus laikomasi įstatymų, tiek pernelyg lengvai suteikti leidimo likti negavusiems pabėgėliams kitų būdų gyventi Vokietijoje. Pabėgėlių skaičiui augant ši dilema tik aštrėja.

Šalis vis dar paralyžiuota prieš penkerius metus prasidėjusių politinių kovų. Imigrantų krizė padėjo 2017 m. rinkimuose trečiąją vietą pasiekti kraštutinių dešiniųjų partijai „Alternatyva Vokietijai“. Praeitais metais atlikta apklausa atskleidė, kad dauguma vokiečių mano, jog šaliai daugiau pabėgėlių priimti nebereikėtų. Dabar prie sienų ramiau, o problema nebėra tokia jautri, tačiau negalima atmesti galimybės, kad iš sunkumų kamuojamų kaimyninių Europos šalių pasirodys daugiau migrantų bangų. „Mama“ Merkel, kaip ją vadina daugelis pabėgėlių, seniai atsisakė savo mantros Wir schaffen das ir pakeitė ją paradoksaliu tvirtinimu: kad jos sprendimas atverti sienas buvo teisingas, ir kad jo nebegalima pakartoti.

Gerai įsitvirtinęs Berlyne studijuojantis siras Ahmadas Denno skiria tris vokiečių tipus: tuos, kas su juo elgiasi normaliai; rasistus, norinčius, kad jis išvyktų; ir tuos, kas į jį žvelgia taip, tarsi nuolat vyktų bandomasis laikotarpis. Paklaustas, ar kada nors galėtų čia jaustis kaip namuose, jis tik trukteli pečiais. „Vieni mano, kad vokiečiu tapti negalėsiu niekada. Kiti vokiečiu mane laiko jau dabar. Nesijaučiu kaip atstumtasis. Paprasčiausiai noriu normalaus, saugaus gyvenimo.“