Minčiai apie dvasinę Europos, o vėliau ir ES degradaciją – jau daugiau kaip šimtas metų, jei pirmiausią ryškų jos pasireiškimą siesime su Oswaldo Spenglerio knyga Vakarų saulėlydis. Naują postūmį ir papildomų spalvų ši mintis įgijo plečiantis ES, į ją įsijungiant naujoms narėms. Kaip atsaką materialinei ES gerovei kai kurios naujos šalys pateikė savo misiją grąžinti Europai „dvasines vertybes“, taip pat ir krikščioniškumą.
Lenkai turbūt labiausiai iš visų šalių save matė kaip krikščioniškosios (ar katalikiškosios) misijos nešėjus į nureligėjusią Europą. Natalie Smolenski, analizuodama lenkiškąją savivoką nurodė, kad Katalikų Bažnyčia regima kaip europinės ir lenkiškosios egzistencijos gimdytoja, garantuojanti jų tapatybės tęstinumą. Lenkų suvokimu, jie išlaikę tikėjimą, kurį likusioji Europa prarado, ir turintys jai tai vėl priminti ir perteikti. Ši idėja savaip stimuliuoja ir lenkiškąjį nacionalistinį izoliacionizmą. Jei dabartinė Europa yra „užmiršusi“ savo krikščioniškąjį pagrindą, misiją vykdantiems lenkams svarbu neužsikrėsti dabartine nuo pagrindo nutolusia europine būkle.
Ne vien Lenkijoje, bet ir kitose šalyse pabrėžtinis reikalavimas, kad Europa būtų krikščioniška, labai dažnai susijęs su griežtu nacionalizmu. Kaip ir Lietuvoje ne kartą esame girdėję nacionalistų pasisakymus, kad jie esą už Europą, tačiau – už tvirtų vertybių Europą. Ne už tą, kuri gyvuoja šiandien, yra degradavusi, tuoj nugrims į istorijos šiukšlyną. Todėl jokia tautinė valstybė neva neturėtų su esama ES susidėti, nes apsikrės tomis blogybėmis, ir Europos žlugimas ją neužilgo nutrauks į pragarmę. Izoliaciniam nacionalizmui kartkartėmis kyla poreikis save pateisinti, ir tam labai tinka idealiai įsivaizduotos „krikščioniškos Europos“ utopija, priešpriešinta realiai ES.
Esama ir nuosaikesnių priekaištų. Nurodoma į ES vengimą jos pagrindiniuose dokumentuose įrašyti vienareikšmes sąsajas su krikščioniškumu, net kai kalbama apie Europos kultūrines ištakas. 1992 m. Mastrichto sutartyje, suteikusioje teisinį statusą dabartinei Sąjungai, kalbama apie humanistinį paveldą. 2004 m. parengtoje Sutartyje dėl Konstitucijos Europai krikščionybė taip pat neminima. Nurodoma, kad semiamasi įkvėpimo iš Europos „kultūrinio, religinio ir humanistinio paveldo, iš kurio susiformavo visuotinės vertybės: neliečiamos ir prigimtinės žmogaus teisės, laisvė, demokratija, lygybė ir teisinė valstybė“. Kai kurie stebėtojai teigė, kad ir Konstitucijos patvirtinimas žlugo dėl tiesioginių nuorodų į krikščioniškąsias šaknis nebuvimo.
Krikščioniškojo paveldo nepaminėjimas vis dėlto nėra aiškus ženklas, kad Europa žengia nekrikščionišku ar antikrikščionišku keliu. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje krikščioniškumas ar Dievas taip pat neminimas. Tauta apibrėžta kaip „išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius“, ir tai toli gražu nėra krikščioniškas tautos apibrėžimas. Mūsų Konstitucijos 43 straipsnis sako, kad „Lietuvoje nėra valstybinės religijos“, o 26 straipsnis nurodo: „Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą“. Kažin ar kas priekaištautų, kad akivaizdžių nuorodų į krikščionybę nebuvimas užkerta kelią Lietuvos valstybėje reikštis krikščioniškiems simboliams ir idėjoms.
Kitose šalyse tiesioginių nuorodų į krikščionybę esama. Airijos Konstitucija remiasi į Jėzų Kristų, minimas ir Visagalis Dievas. Lenkijos Konstitucijoje nurodoma, kad kultūros šaknys yra „tautos krikščioniškasis paveldas ir universalios žmogiškosios vertybės“, taip sukuriant valstybėje vietą ir netikintiems humanistams. Estija Konstitucijoje nemini nei Dievo, nei krikščionybės ar kitų religinių šaknų. Tad tiesioginė ir vienareikšmė nuoroda į krikščioniškąsias ištakas tėra būdinga daliai ES valstybių. Tad nestebina, kad ES buvimą įtvirtinančiuose dokumentuose, galiojančiuose visoms šalims, nėra tiesioginių nuorodų į krikščioniškąsias šaknis. Spręsdami pagal mūsų Konstituciją, veikiau galėtume reikšti pretenzijas, jei tokios nuorodos būtų.
Prieš kaltindami ES dėl nukrikščionėjimo, turėtume įvertinti, ar mūsų visuomenė nėra labiau atsiribojusi nuo krikščionybės nei Europa. Bent du trečdaliai Lietuvos gyventojų nepritaria, kad Lietuvos politinis gyvenimas būtų glaudžiai suaugęs su religija. Visuomenė kažin ar būtų patenkinta, jei jų gyvenimus labiau reguliuotų taisyklės, išvedamos iš „krikščioniškų vertybių“. Tad galbūt nureligėjimas yra ne ES primestas ar primetamas dalykas mums, o mūsų pačių sekuliarus santykis su valstybe, atsispindintis ir ES.
Esama ir kito pobūdžio argumentų dėl ES nekrikščioniškumo. Europos nukrikščioninimas ir su tuo susijusios grėsmės Europos ar jos tapatybės likimui siejamas su liberaliosios demokratijos modeliu, kuris vyrauja ES. Šiuolaikinė liberalioji demokratija iš tiesų jokiai religinei pozicijai nesuteikia prioriteto. Ji linkusi religinę raišką viešajame politiniame gyvenime „neutralizuoti“, ją priskirdama privačiam žmonių reikalui. Liberalioji demokratija skatina formuotis religiškai neutralų viešajį gyvenimą.
Kai kurie autoriai (prie jų galima priskirti ir filosofą Alvydą Jokubaitį) galvoja, kad tautinėse valstybėse liberalios demokratijos neutralumą religijų atžvilgiu švelnina krikščioniškas šaknis ar bent paveldą turinčios „tautos“ buvimas. Tad net jei valstybėje veikia liberalioji demokratija, vis dėlto gali būti kaip nors įtvirtinta tam tikra krikščionybės viršenybė kitų religijų atžvilgiu. Štai ir mūsų Konstitucija įtvirtina valstybės neutralumą visų religijų atžvilgiu, bet tam tikrą prioritetą suteikia kultūriniam paveldui – išskirdama tradicines ir netradicines bažnyčias ir religines organizacijas, tik jų neįvardydama.
ES – priešingai, nesama europiečių tautos. Tad stiprėjant Sąjungai ir silpnėjant tautinėms valstybėms, religinis neutralumas gali sustiprėti. Tai skatintų labiau nukrikščioninti ir tautų viešą gyvenimą. Šia prasme ES, ypač jei ji stiprės, suprantama kaip antikrikščioniška. Tas vaizdinys tampa dar radikalesnis, jei manoma, kad visą ES reguliuoja ir suka kažkur Briuselyje įsikūrusių politikų ar administratorių grupuotė. Prieš metus Šiauliuose vyko su Stasio Šalkauskio idėjomis susieta diskusija „Europos Sąjunga – krikščionybės išlikimui palankus ar žalingas projektas?“
Radikaliausias euroskeptikas Lietuvoje Vytautas Radžvilas teigė, kad „šiuolaikinis Europai vadovaujantis elitas savo giliausiais įsitikinimais yra antikrikščioniškas“, kad „vyksta antropologinis socialinės inžinerijos eksperimentas, kuris bando kurti naują žmogų“, o krikščioniškai katalikiška „žmogaus samprata yra visiškai atvirai ir nuosekliai paneigiama“. ES veikimas ir formavimasis vis dėlto yra daug sudėtingesnis procesas nei nori įteigti Radžvilas.
Liberaliosios demokratijos argumento ašis vis dėlto yra ne pačios demokratijos, kuri būdinga ne tik Europai, pavidalas. Kultūrinio stabilumo ir religinio homogeniškumo sąlygomis tokia demokratija niekam neužkliūtų. Problemą, baimes ir kalbas apie Europos žlugimą kelia globalizacijos sąlygota migracija ir kultūrų maišymasis. Gausėjant religingų nekrikščionių, kurie gali pakeisti Europos kultūrinį veidą, kyla pagundos reikalauti iš demokratijos ir politikos daugiau, nei ji davė iki šiol: suteikti ar bent deklaruoti prioritetą krikščioniškumui, įtvirtinti krikščioniškumą pasitelkus politinę galią.
Didžiausias iššūkis, kuris šiandien krikščionims kyla Europoje – nepasiduoti religijos supolitinimo pagundoms ir ieškoti būdų, kaip krikščioniškai atsakyti į besikeičiančios Europos metamus iššūkius iki šiol gana stabiliam gyvenimui. Popiežius Pranciškus pastaraisiais metais pasakė ne vieną kalbą, skirtą ES. Jis dabartinę Europą mato kaip daugiapolinę: joje reiškiasi įtampos „tarp daugybės kultūrinių, religinių ir politinių polių“. Jo mintys labai toli nuo galvojimo, kad ES politinis pavidalas turėtų būti nusavinamas krikščionių. Popiežius, kaip jam įprasta, kalba apie pačios ES deklaruojamas vertybes, taiką, humanizmą, vienovę įvairovėje, ir parodo, kaip jos turėtų būti suprantamos krikščionybės šviesoje, kokiems veiksmams turėtų skatinti. ES jis mato kaip šeimą, religiškai ir kultūriškai atvirą ir iš to semiančią stiprybę, solidarią ir dialogišką. Europos supratimo ir krikščioniškos tapatybės centre jis pastato pagarbą kiekvieno žmogaus orumui.
Krikščioniškiems fundamentalistams, o ir ne vienam didesnės politinės įtakos pasigendančiam krikščioniui tokia popiežiaus pozicija gali pasirodyti pernelyg silpna ir netoliaregiška, o jo santykis su ES problemomis – pernelyg atsajus. Negi popiežiui nerūpi, kad Europoje krikščionybės pozicijos gali susilpnėti, kad ims vyrauti musulmonai? Popiežiaus poziciją galima interpretuoti ir kitaip nei neeuropiečio žvilgsnį iš šalies. ES neturės jokios prasmės, jei ji bus statoma religinių vertybių ar kitais pretekstais niekinant žmones ir paminant jų orumą. Tokios jos žlugimas būtų garantuotas, nepaisant to, kiek kartų jos dokumentuose ar šalių konstitucijose būtų paminėtas Dievas ir krikščionybė.
