Pradėti reikėtų nuo mito, kad visi juodaodžiai JAV – tai buvę vergai, po Pilietinio karo staiga tokiais būti nustoję. Iš ties, nuo vergvaldystės pradžios, formavosi kelios spalvotųjų gyventojų grupės, kurios vergais nebuvo. Tai vadinamieji „freedmenai” – buvę vergai, kuriems laisvė yra padovanota jų buvusių savininkų, laisvi juodaodžiai atvykę iš užsienio valstybių bei asmenys gimę maišytose įvairių rasių šeimose, kurių bent vienas iš tėvų vergu nebuvo („free people of color“). Šie asmenys dalyvavo karuose kaip laisvi žmonės, taip pat ir kariaujančios pusės norėdamos sustiprinti savo kariuomenių galią, nevengė pritraukti jų bei „oficialų“ vergo statusą turinčių žmonių į savo pusę.
Jau Amerikos Nepriklausomybės kare beveik 20 000 juodaodžių stojo britų pusėn tikėdami šių pažadais panaikinti vergovę mainais už kovas, besiformuojančias Jungtines Valstijas palaikė kiek daugiau negu 5000 vergų.
JAV Pilietiniame kare sumanūs Šiauriečiai sugebėjo sutelkti beveik 187 000 juodaodžių po savo vėliavomis, kuomet Pietūs, matydami blogėjančią situaciją, juodaodžių rekrūtavimą ir pažadų dalybas pradėjo tik karui baigiantis, tačiau buvo jau vėlu.
I-jame Pasauliniame Kare JAV ekspediciniame korpuse buvo tūkstančiai juodaodžių. Segregacijos pabaiga? Deja. Dauguma juodųjų karių tarnavo pagalbiniuose daliniuose ir dirbo sunkiausius darbus. Apskritai, kariuomenėje bei ypatingai kovinių veiksmų metu, ginklo brolybė suvienija labiau už bet kokius formalius potvarkius ar įstatymus, tačiau čia pat egzistavo ir šiuolaikiniam protui sunkiai suvokiami suvaržymai. Tarkime, 371-jo Pėstininkų pulko („Harlem Hellfifgters“), kuris buvo 100 procentų „juodas“, kapralas Freddie Stowersas savo gyvybės kaina užėmė vokiečių apkasą ir išgelbėjo daug svetimų gyvybių, už ką jam po mirties buvo skirtas Garbės Medalis („Medal of Honor“), tačiau pats Medalis „pasimetė“ ir tik po... 73(!) metų buvo įteiktas giminėms iš Prezidento Džordžo Bušo rankų.
Prieš II-jį Pasaulinį Karą dalis JAV juodaodžių bendruomenės buvo kairuoliškos, net komunistinės pakraipos, taigi Italijos-Etiopijos bei Ispanijos pilietiniame kare nemažai savanorių karių vyko kovoti minėtuose konfliktuose. Užtat prasidėjus karo veiksmams ir JAV pajėgoms išsilaipinus Prancūzijoje, visuose frontuose kovėsi net 125 000 JAV afroamerikiečių kilmės karių.
761-o tankų bataliono dalis ( visas „juodas“, pagal rasinę sudėtį), puolė per sniegynus į pagalbą Bastonėje apgultiems desantininkams ir su 11-ka lengvųjų tankų išmušė iš Tillet miestelio nacių 113-osios Panzer (tankų) Brigados dalis. Batalionas vertinamas kaip viena efektyviausių JAV kariuomenės tankų formuočių II-ojo Pasaulinio Karo metais.
Beje, II-ojo Pasaulinio karo pabaiga žymėjo ir artėjančią segregacijos JAV ginkluotosiose pajėgose pabaigą. 1948-aisiais Prezidentas Harry Truman pasirašė „Potvarkį 9981“, kuriuo JAV kariuomenėje uždraudžiama bet kokia diskriminacija rasiniu pagrindu.
Korėjos ir Vietnamo karuose afroamerikiečiai sudarė ženklią dalį karių, tačiau be incidentų rasiniu pagrindu neapsieita. Pavyzdžiui Korėjoje, juodaodis leitenantas Leonas Gilbertas su 12-ka žmonių buvo pasiųstas į beviltišką misiją, o kai atsisakė rizikuoti savo žmonių gyvybėmis, buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme. Kilus didžiuliam ažiotažui, Prezidentas bausmę pakeitė 20 metų kalėjimu, tačiau po 5-rių metų karininkas buvo išleistas į laisvę. Vietnamo karo pradžioje buvo stebima tendencija, kad juodaodžiams kariams buvo skiriamos pavojingesnės užduotys negu jų baltiesiems kolegoms. Faktus patikrinti be galo sudėtinga, nes kartais žurnalistinė sensacijų paieška ir rėksmingi bendruomenės reikalavimai paveikia objektyvų faktų ir aplinkybių ištyrimą.
Iki pat šių dienų, bet kokios rasinės apraiškos kariuomenėje yra absoliučiai netoleruojamos. Nors istorija pateikia mums pavydžių, kad trintis ir kruvini konfliktai tarp skirtingų rasių karių – tai ko visiškai eliminuoti nepavykta. Apie kruvinus incidentus kariuomenės viduje – jau sekančioje publikacijoje.
