Sunku įsivaizduoti politiką, kuris pareikštų, kad didžiausia vertybė yra... muzika ar karvedį, kuris įvykdytų reidą į priešo užnugarį tam, kad pasakytų jog juos... gerbia. Toks buvo ekscentriškasis diktatorius Gabriele D‘Annunzio.
Diktatorius jis tapo gerokai vėliau, o XIX–XX amžiaus sandūroje Italijoje garsėjo kaip žymus novelistas ir poetas atstovavęs Dekadentiškam literatūros judėjimui iš dalies propaguojančiam anarchizmo idėjas. Prasidėjus I-jam Pasauliniam karui Gabriele metė darbą Prancūzijoje ir grįžo į Italiją. Ugningos kalbos, kuriose drąsus Italijos karo lakūnas (oro kovose Gabriele buvo sužeistas) aukštino italų kovos dvasią patiko žmonėms. O G. D‘annunzio ne tik kalbėjo.
Jau 1918–aisiais jis surengė nutrūktgalvišką torpedinių katerių reidą į priešų Austrijos-Vengrijos Imperijos jūrų pajėgų bazę. Nors praktiškai niekas nenukentėjo, bet psichologinis efektas buvo didžiulis ir italai naują dievuką pradėjo tiesiogine to žodžio prasme nešioti ant rankų laukdami naujo jo žygdarbio. Ir jis netruko ateiti. „Skrydis virš Vienos“ tapo Gabriele žvaigždžių valanda – 1200 kilometrų skrydžio virš priešo teritorijos vien tam, kad virš Austrijos sostinės būtų paskleista 50 000 propagandos skrajučių kviečiančių „draugauti o ne kariauti“.
Visai nenuostabu, kad pasibaigus karui, paskui G. D‘annunzio sekiojo gerbėjų minios, o šio veikėjo buklus protas dėliojo naujas avantiūras.
Tais pačiais 1918-aisiais, maždaug 2300 nacionalanarchistų vadovaujami mūsų herojaus atsiranda Rijekoje (dabartinė Kroatija), mieste šalia Adrijos jūros ir išvaikę nedidelį britų bei prancūzų kontingentą paskelbia miestą bei apylinkes „Laisvaja Fiumės Respublika“.
Įsivaizduokite Vilniaus Užupio, Kopenhagos Kristianijos ir Vudstoko festivalio mišinį, įlašinkite ten militarizmo lašų, mestelėkite truputį ankstyvojo fašizmo, nepagailėkite haliucinogenų ir ilgam įdėkite į orkaitę kepti po karšta Pietų saule.
Kaip nostalgiškai sakė žymus JAV anarchistas Hakim Bay, „tai buvo paskutinė Piratų Utopija“. Buvo ten ir socialinės išmokos gyventojams, taip pat nemokamai dalinamas maistas ir gėrimai, tačiau darbinių santykių esmę geriausiai nusako itališkas posakis „fatica senza fatica“, tariant lietuviškai ir ne visai pažodžiui – „darbas be persidirbimo“. Kiekvieną rytą G. D‘annunzio pradėdavo skaitydamas poeziją iš savo balkono susirinkusiems, po ko sekdavo fejerverkai ir prasidėdavo šventė.
Naujoji Fiume Respublikos konstitucija skelbė, kad pagrindinis gyvenimo elementas turi būti muzika. Jos netrūko nemokamų koncertų pavidalu. Į naują Respubliką pradėjo plaukti visų rūšių ir porūšių bohemos atstovai, anarchistai, kariniai dendžiai (manoma, kad jų juodą uniformą su sukryžiuotais kaulais ir kaukole vėliau „pasiskolino“ nacių SS), seksualinių mažumų atstovai ir kiti „laisvo mąstymo“ personažai.
Visam šiam karnavalui reikėjo nemažai pinigų, kurie iš oro neatsiranda. O gal... atsiranda? G.D‘annunzio pakvietė kolegas lakūnus. Atsirado nemažai avantiūristų, kurie atsiliepė į kvietimą ir daugybė lėktuvų (hidroplanų, pritaikytų leistis ant vandens) ėmė raižyti Adrijos jūros padanges perimdami prekybinius laivus su jų kroviniu bei Tado Blindos principu lankytis aristokratų ir buržuazijos pakrančių vilose „rekvizuodami“ maistą bei kitus „Respublikai reikalingus daiktus“. Reidai būdavo atliekami Gabriele stiliumi – pagal galimybes galantiškai, bet su užmoju.
Kartais, viskas primindavo režisieriaus E. Kusturicos filmus. Tarkime, Fiume Respublikos valstybės sekretorius Guido Keller vieną kartą užsimanė mėsos. Nuskridęs į netoliese esantį pakrantės miestelį Guido paėmė kiaulę, kurią sugebėjo patalpinti į savo atvirą hidroplaną ir bandė parskristi namo į Fiumę. Kiaulės būta stambios ir ji pralaužė lėktuvo apačią – Guido taip ir nusileido su styrančiomis kiaulės kojomis šasi vietoje. Kaip nedidelė smulkmena skambės tai, kad mūsų „Valstybės sekretorius“ visur skraidydavo su fraku, marokietiška raudona kepure ir mėgstamu arbatos servizu.
1920-aisiais, Fiumėje pagaliau apsireiškė Italijos kariuomenė ir gražiai, su artilerijos pagalba paprašė G. D‘annunzio apleisti savo pareigas. Taip žlugo psichodelinė „piratų utopija“.
Tiesa, pats mūsų herojus labai dėl to nepergyveno. Grįžęs Italijon, apsistojo viloje prie Gardos ežero, kur užsiemė poezija bei literatūra. Įkvėpimas dažniausiai ateidavo nemažame laive, kurį Gabriele atsigabeno ir pastatė...savo valdose ant vienos iš aplinkinių kalvų.
Ten jis ir užgeso, būdamas 74 metų amžiaus po patirto insulto.
Valstybinės laidotuvės, balto marmuro kapas, diktatoriaus B. Mussolini pagarba, rašytinis paveldas ir beprotiški nuotykiai žymėjo Gabriele D‘annunzio gyvenimo kelią.
