Žinau, kaip grąžinti Krymą Ukrainai

Pirmą kartą su Ukrainos verslu susidūriau 1999 metų gruodį, kai, traukiniu kirtęs Ukrainos sieną, ketinau lipti Konotopo pasienio stotyje. Daviau pasieniečiui pasą. Tas, įdėmiai išsistudijavęs visus puslapius su vizomis, pratarė: „Duokite 10 grivinų.“ Sutrikęs pamaniau, kad tai kažkokia rinkliava. Paklausiau, už ką turėčiau mokėti 10 grivinų. Atsakymas buvo fantastiškai paprastas: „Juk jūs turtingas – keliaujate po Ameriką, Europą. Duokite 10 grivinų.“ Taip mes ginčijomės su juo kokias 3 minutes: jis – „duok“, aš – „ne“. Aš apskritai neturėjau grivinų, tik dolerių. Galiausiai pasienietis uždėjo antspaudą ir grąžino man pasą. Bet man vis vien teko susimokėti.

Artėjant prie išėjimo iš stoties, prie manęs priėjo du milicininkai ir paprašė parodyti dokumentus. Parodžiau. Man buvo pasiūlyta lipti į mašiną, pavažiuoti į skyrių ir patikrinti juos duomenų bazėje. Susitarėm už 10 grivinų. Daviau 20 dolerių, nes dar nebuvau pasikeitęs jų į grivinas. Pasiėmiau pasą, sėdau į taksi ir nuvažiavau į Konotopo orlaivių remonto įmonę (ORĮ), pakeliui galvodamas apie staigmenų kupinas verslo keliones į Ukrainą.

Tai, ką pamačiau ORĮ, nustelbė ir pasienietį, ir milicininkus. Ukrainos ginkluotosios pajėgos gabendavo čia remontuoti sraigtasparnius, bet finansavimo nebuvo, todėl sraigtasparniai būdavo paliekami saugoti ir tapdavo aukso gysla visiems įmonės darbuotojams. Apie tai, ką su sraigtasparniais darė vadovybė, net nenoriu pasakoti – buvo visko: ir Jungtinių Tautų sankcijų apeidinėjimo, ir šešiaženklių sumų doleriais mokėjimų grynaisiais, ir dar daug kitokių dalykų. Paprasti darbuotojai tenkindavosi kuklesniu grobiu: vogdavo iš sraigtasparnių viską, ką galima buvo parduoti, – laikrodžius, atsargines dalis, akumuliatorius. Ir visi labai laisvai apie tai kalbėdavo, pateisindami vagystę tokiais argumentais kaip: „Man moka 50 dolerių per mėnesį, kaip man šeimą išmaitinti.“