Kartą, prieš daugiau kaip 200 metų, Vokietijoje gyveno toks filosofas Artūras Schopenhaueris. Jau tada jis laikydavosi fizinio ir socialinio, atstumo: eidamas į kavinę, visada užsakydavo staliuką dviem, kad tik prie jo niekas neatsisėstų. Įžvalgus buvo. Matyt, prie to staliuko dviem sėdėdamas vienas, jis ir užrašė, kad „žmogaus gyvenimas švytuoja panašiai kaip švytuoklė, pirmyn ir atgal, tarp kančios ir nuobodulio“. Kai ko nors norime ar stokojame – valgio, būsto, naujų daiktų, naujų partnerių, jaučiame tai kaip stoką, tai yra, kančią, kai tik tai gauname, mus apima nuobodulys iki kito noro, tai yra, stokos – kentėjimo. Ir taip visą gyvenimą. Būtent nuobodulys stumia žmones vienus prie kitų, nes nuobodulį lengviau iškęsti kartu. Todėl ž