Kartą, prieš daugiau kaip 200 metų, Vokietijoje gyveno toks filosofas Artūras Schopenhaueris. Jau tada jis laikydavosi fizinio ir socialinio, atstumo: eidamas į kavinę, visada užsakydavo staliuką dviem, kad tik prie jo niekas neatsisėstų. Įžvalgus buvo. Matyt, prie to staliuko dviem sėdėdamas vienas, jis ir užrašė, kad „žmogaus gyvenimas švytuoja panašiai kaip švytuoklė, pirmyn ir atgal, tarp kančios ir nuobodulio“. Kai ko nors norime ar stokojame – valgio, būsto, naujų daiktų, naujų partnerių, jaučiame tai kaip stoką, tai yra, kančią, kai tik tai gauname, mus apima nuobodulys iki kito noro, tai yra, stokos – kentėjimo. Ir taip visą gyvenimą. Būtent nuobodulys stumia žmones vienus prie kitų, nes nuobodulį lengviau iškęsti kartu. Todėl žmonės ir „susieina į krūvą, kad nuobodžiautų kartu“. Siekimas bendrauti iš esmės tėra vienatvės baimė bėgant nuo tuštumos ir nejaukumo, kai žmogus lieka vienas su savimi, todėl jis linkęs tenkintis ir blogiausia draugija, tarkime, per šventes važiuoti pas nekenčiamus gimines, eiti pas bet kokius pažįstamus, kad tik neliktų vienas.
Ką Schopenhaueris sakytų dabar, nuo debesies žvelgdamas į ašarose skendintį feisbuką, kad didžiosios metų šventės paženklintos vienumos, melancholijos, liūdesio, kad teko pabūti vieniems be apkabinimų, užstalės plepalų, koncertų, kelionių ir viso to išviešinimo socialiniuose tinkluose, ašarų, atmiežtų viltimi, kad kitąmet jau ir apkabins, ir vėl bus kalbų prie vyno ar kavos, o gal – stebuklas kaip laimėti Aukso puodą – gal jau net Velykų stalai nusitęs iki kito miesto. Bet jei, neduok Dieve, dar vienos tokios šventės, žmonės jau tikrai tikrai taps maugliais ir staugs vilkais. Jei Schopenhaueriui kažkaip pavyktų nusileisti nuo geresniojo pasaulio debesies, jis visus verksniukus nustumtų nuo laiptų kaip kadaise daug plepėjusią įkyrią savo kaimynę (buvo nubaustas pinigine bauda, kurią mokėjo iki moters mirties, o jai mirus, atsainiai pareiškė: „nėra bobos, nėra problemos“. Šis ekskursas skirtas tiems, kuriems nepatiks jo mintys apie minią ir vienatvę, kad jie paguostų šitų minčių įskaudintas savo širdis: „visi filosofai nenormalūs“, „žmogus turėjo psichologinių problemų“ ir tikrai jau į tokius tokio, pasirodo, „nenormalaus“, paistalus, negi kreipsi čia protingas ir „normalus“ žmogus dėmesį).
O nustūmęs verksnius nuo laiptų, pasakytų, kad koronavirusas plinta dėl dvasiškai skurdžios minios nuobodulio, jai vaikantis išorės dirgiklių. Šiuos dirgiklius reikia kažkaip pateisinti prieš save, ir tada jiems suteikiama pseudoprasmė, vadinama tradicija. Tačiau būdami kartu ir taip užmušinėdami savo nuobodulį, ir taip tarsi jausdami laisvę daryti, ką nori, žmonės iš tikrųjų patiria tik prievartą – paskendęs kasdienių džiaugsmų, malonumų ar jų siekimo šurmulyje, žmogus netrunka sulaukti nusivylimo, nes tokį gyvenimą neišvengiamai lydi apgaulė ir melas. Kodėl bet kokios draugijos – giminės, draugų ar dar didesni būriai galų gale lemia nusivylimą? Todėl, kad „kaip visi“ minia ir jos palaikomos tradicijos iš pat pradžių visus apkarpo pagal vieną kurpalį, reikalauja prisiderinti – ir išoriškai, ir vidumi. Kuo minia didesnė, tuo daugiau ji reikalauja prisiderinimo ir savęs atsisakymo.
Tačiau net ir tas, kuriam likimas davė pakankamai proto suvokti masės ir draugijų tuštybę, vis dėlto vis grįžta į masę. O grįžta todėl, kad baimė būti išmestam už bandos ribų, baimė tapti individualiu „aš“ didesnė už norą būti laisvu. Todėl net trumpam atskirti vieni nuo kitų koronaviruso ar kitų aplinkybių dauguma žmonių iš pradžių reaguoja panika, vėliau abstinencijos sindromu, ir galiausiai rezignacija – tarsi nebesugebantys savarankiškai gyventi: geriau nuo ryto iki vakaro plušėti virtuvėje ruošiant vieną vakarienę nei leisti sau laisvai būti be jos, pavyzdžiui, pažiūrint kokį nors seniai norėtą pažiūrėti filmą, vaikštant pajūriu vienam, nes – o dangau – juk net jūra gėrėtis smagiau minioje: prisiminkime masines saulės palydas ant Palangos tilto. Me too, me too, ir foto turiu, viską atlikdavau tvarkingai, ir man baisu be bandos, ir aš nenoriu pasikėsinti į šventas šeimos, visuomenės, religines tradicijas.
O šventomis jas padaro mūsų egzistencinės baimės – baimė prarasti įprastą pagrindą po kojomis ir laikinumo, nepastovumo baimė. Būtent tradicija naikina šias dvi baimes ir leidžia jaustis pasaulyje saugiau, nes tradicija mus užkonservuoja dabartyje tarsi amžinybėje. Tačiau kartu bet kokia tradicija – dogmatiškumo ir fanatizmo bet kokioje sferoje priežastis. Kuo principingiau ginamos tradicijos, tuo netolerantiškesnė minia kiekvienam, jomis suabejojusiam. Kuo dvasiškai siauresnis kokio nors žmogaus horizontas, tuo daugiau jis nori laikytis įsikibęs to, kas jam įprasta, tuo daugiau jis šliejasi prie kitų, aukodamas savo laisvę ir demonstruodamas neapykantą visiems, kurie tik išdrįsta būti nuošaliau, t.y., laikytis atstumo.
„Apskritai galima teigti, kad žmogus tuo labiau mėgsta draugijas, kuo jis skurdesnės dvasios ir iš viso didesnis menkysta. Juk pasauly tiek ir tegali rinktis – vienatvę arba bjaurastį“, – murma iš aukštybių tas atsiskyręs niekšas. Karantino nuvarginti ekstravertiški bendrautojai jam kvykia atgal: „Užsidarę tarp keturių sienų mes pradedame pūti!“ Schopenhaueris kvykautojams atmeta kamuolį atgal: ne, jūs pradedate pūti minioje, draugijose, bijodami savęs pačių, bijodami pažvelgti, o kas gi jūs esate patys savaime, nes vienatvėje menkysta jaučia visą savo menkumą, o didis protas – savo didybę. Jūs vienatvėje esate tokie, kokie esate iš tikrųjų, be išorinių – turto, socialinio statuso, žinomumo – ramsčių, – bamba iš aukštybių nepatogusis filosofas, prieštaraudamas nuo civilizacijos aušros statytam, jau dangų remiančiam, nors visada pakrypusiam „būkime kolektyviški“ Pizos bokštui.
Pakrypusiam todėl, kad net dviejų žmonių bendravimas jau reikalauja melo, kurį sukuria „kito“ buvimas, todėl visiška dermė neįmanoma nei su draugais, nei su mylimaisiais ar gyvenimo partneriais, nes skiriasi individualybės, o menkiausi jų skirtumai sukelia disharmoniją. Jau mažiausia minia žmogų įpareigoja rodyti kantrybę kvailystei, neišmanymui, suktumui, bukumui. Ir kaip tik todėl minios teikiamą saugumą palaiko melas, vadinamas „geru tonu“ ir mandagumu, kurį Schopenhaueris pripažįsta būtinu dalyku, norint sau palengvinti gyvenimą, tačiau kartu pabrėžia, kad mandagumas savo esme tėra veidmainystė, figos lapas, skirtas pridengti mūsų prigimtiniam priešiškumui ir egoizmui. Nereikia pykti už šią nemalonią tiesą. Nereikia „užsikimšk, nes mes, lietuviai, mėgstame bendrauti“, „vienybėje su giminėmis mūsų jėga“, „bendravimo reikia psichologinei sveikatai“, „nemokyk čia susvetimėjimo, o paskui ir sužvėrėjimo“, „be bendravimo žmogus puola į depresiją“ ir panašių veidmainysčių. Bet jų išvengti neįmanoma, nes veidmainystė yra neišnaikinama šio pasaulio alfa ir omega.
Ar teko girdėti, kad kas nors per karantiną būtų verkęs, jog negali padėti kitiems? Ne. Virkaujama tik dėl to, kad negalima švęsti ar bent būti su kitais, kad neužsidirbama planuotų pinigų ar valstybė nepasirūpina, kur palikti vaikus, tarsi reikalautojai nebūtų mokęsi istorijos, kuri liudija, kad per karus žmonės griebdavo savo vaikus ir išbėgdavo kaip stovi, be nieko, kad užaugino vaikus ir tremtyje, ir jie neužaugo nei beraščiais, nei maugliais.
Virkavimas koronaviruso akivaizdoje dėl sėdėjimo namuose atskleidžia makabrišką visuomenės paveikslą: veidmainiškos krokodilo ašaros dėl atskirtumo liejamos tuo metu, kai yra tiek galimybių užsiimti karitatyvine veikla, tai yra, savigailą paversti gailestingumu. Schopenhaueris rašė, kad jeigu kiekvienam reikėtų pasirinkti tarp viso pasaulio žūties ir savo asmeninės žūties, aišku, koks būtų 90 proc. žmonių pasirinkimas. Pratęsus jo mintį šiandienos situacijai – 5 procentai žmonių neverkia, o nueina savanoriauti, dar 5 procentai eitų, bet neleidžia aplinkybės, kai namie yra rizikos grupei priklausančių žmonių ar patys rizikos grupėje. Visi kiti 90 procentų inkščia, kaip blogai be apkabinimų, skelbia socialiniuose tinkluose prisiminimus iš tų laikų, kai buvo taip gerai visiems minioje ir patyliukais svajoja apie laiką, kai vėl gyvens kaip anksčiau, po to, kai kiti mirs.
Apibendrindamas žmonių įprotį burtis kartu, Schopenhaueris pateikia alegoriją apie dygliuočių bandą, kuri, norėdama sušilti, susispiečia į krūvą, tačiau netrukus pajunta vienas kito dyglius ir išsisklaido, bet kadangi šalta, vėl spiečiasi, vėl sklaidosi, kol suranda optimalų atstumą ištveriant šaltį. Tas atstumas yra minėtas mandagumas, kuris „apsimoka“.
Būtent šis „apsimoka“ savaip rodo, kad nereikėtų skaudžiai reaguoti, jei kam nors šios mintys užmina ant nuospaudos, t.y., pajutusiems, kad tai tiesa. Pats Schopenhaueris nebuvo visai atsiskyręs – dėstė universitete, vaikštinėdavo su savo šunimi, eidavo į kavines ir operą, tiesa, ten labai pykdavo, jei kas nors nusikosėdavo ar nusičiaudėdavo. Tai ir iki šios pandemijos būtų buvę neprošal suprasti draugijų bet kokia kaina mėgėjams – vaikščiojimas į renginius, svečius, jei sergi, ne didvyriškumas – „nepaisant to, kad sergu, radau jėgų nueiti į mėgstamą koncertą“, o egoizmas – „nepaisant to, kad platinu virusą ir apkrėtinėju kitus, spjaunu į juos, nes mėgstamas koncertas svarbiau nei kažkokių svetimų žmonių sveikata“.
Ir pagaliau Schopenhaueris – kaip ir visi intravertai – galėjo sau leisti prabangą būti vienas tik todėl, kad didžioji dalis susibūrusi į bandą, nes būtent iš jos išauga visas gyvenimo patogumų, kuriant perteklinius poreikius ir juos aptarnaujant, statinys, ir juo mielai naudojasi ir vaikštantys vieni. Taigi vieniši šio pasaulio klajūnai, besimėgaudami vienatve, už šią galimybę ir privilegiją patogiai būti vieniems turi būti dėkingi būtent bendrautojams. Tačiau būtent bendrautojams, ypač neištveriantiems abstinencijos, reikės dėkoti ir už visas viruso sukeltas mirtis.
Nelabai kokios mintys? Bet juk Schopenhaueris tepasakė, kad svarbu atstumas (kitaip prigimtinis mūsų egoizmas, siekiant bet kokia kaina nuobodulį užmušti draugijose, sunaikins mus pačius) ir kaukės (mandagumas).
Na ir kas? Na ir nieko. Paskaičius šią nepatogią tiesą galima toliau planuoti keliones, koncertus, konferencijas, posėdžius, mokymus, stalus per visą mišką Velykoms dar ir todėl, kad kiti filosofai sakė kitaip, ir tai jau kita daina.
Schopenhaueris mirė nuo plaučių uždegimo, jei ką. Pagal amžių priklausė rizikos grupei, bet neturėjo gretutinių susirgimų.
