Užkalnio terapija (1). Kodėl norime atrodyti blogi?

Žinote tuos žmones, kurie dažnai atrodo, kaip norintys pateikti save iš blogiausios pusės?
Bent jau pažiūrėjus į jų socialinius tinklus.

Savaitgaliais kelia žinutes, kaip gėrė ir siautėjo. Čia juokai apie pajuodusius paakius. Čia vaizdeliai, kaip jie apsivilkę odiniu švarku, prisideginėja cigaretę. Čia – kaip kemša blogiausią maistą, kokį tik gali įsivaizduoti. Pribarstyta baltų miltelių, nerašo, kas ten, bet nori, kad publika suprastų, jog jie narkotikus siurbia, kaip dulkių siurblys – dulkes (nuotrauka šiaip iš internetų, ne iš jų gyvenimo). Mėgstamiausios frazės: „Man atrodo, tuoj numirsiu nuo tokio gyvenimo. Tačiau bent žinosiu, kad gyvenau.“ „Miega tik silpni.“ „Kam kopūstai, kai yra tekila.“

Tie žmonės mėgsta vaizduoti save, kaip nevaldančius emocijų, sprogstančius agresija: štai jie įkėlė atvaizdą įniršusio žmogaus, iššokusiom kraujagyslėm kaktoje, rėkiančio nevaldomoje būklėje. „Čia aš darbe.“ „Čia aš su vaikais.“ „Čia aš kiekvieną dieną.“