Kartais kiekybė iš tiesų pereina į kokybę: Rusijos valdžios atstovų žodžiai ir veiksmai pasiekia tokį absurdo lygį, kad ir valstybė, ir visuomenė pereina į kokybiškai naują būseną. Panašiai vyko artėjant Didžiajam terorui ar pokariu, kai Josifą Staliną apimdavo paranoja, į kurią kartu su juo panirdavo ir visa šalis. Tiesa, vos tirono neliko, staiga visi praktiškai žaibo greičiu atgavo protą. Net gydytojus žmogžudžius nustojo tokiais laikyti.
Andrejus Kolesnikovas – publicistas, Carnegie fondo vyresnysis mokslinis bendradarbis, turintis savo skiltį daugelyje leidinių, buvęs laikraščio „Novaja gazeta“ vyr. redaktorius, knygų autorius. Daugelio premijų žurnalistams ir Jegoro Gaidaro premijos (2021 m.) už „svarų indėlį istorijos srityje“ laureatas.
Pirmininkas to, kas teoriškai Rusijoje vadinama Parlamentu, Viačeslavas Volodinas žodiniame fronte aplenkė buvusį Rusijos prezidentą Dmitrijų Medvedevą. Amerikai jis pagrasino, kad Rusija susigrąžins Aliaską, todėl kažkur Sibire atsirado afišų lenta su užrašu „Aliaska – mūsų“, šiuolaikinėje Rusijoje beprotybė viena nevaikšto, ji plinta infekcijos greičiu. Vėliau Šeimos, meilės ir ištikimybės dienos proga Parlamento pirmininkas pasiūlė uždrausti netradicinių vertybių, prie kurių kol kas priskyrė tik vienos lyties santuokas, propagandą.