Įsivaizduokite situaciją, kai, pavyzdžiui, aš, žmona, sakau savo vyrui: „Mūsų seksualiniai santykiai tiesiog tragiški. Abu kenčiame dėl jų stokos. Gal pabandome poliamorinių santykių modelį? Pamėginkime susirasti kiekvienas sau meilužį ar meilužę bet ne tam, kad vienas kitą paliktume. Nauji partneriai mums reikalingi dėl to, kad pajustume, prisimintume aistrą, kai mes mylėjomės kiekviename mūsų naujo namo kampe, ant laiptų, virtuvėje, svetainėje. Kai bandėme visas Kama Sutra pozas, visokiausius sekso žaisliukus, analinį seksą, vietinės reikšmės sado mazo, po kurio išėję į visuomenę, lyg niekur nieko vėl apsimesdavome normaliais žmonėmis. Deja, nuoširdžiai sakau – deja, užknisome vienas kitą, o gal pats gyvenimas tai padarė. Pabandome su kitais. Nenoriu skirtis, bet nenoriu ir numirti vėl nepajutusi meilės skonio, jeigu ne su tavimi, tai su kitu. Ir pavadinkime tuos santykius poliamoria.“. Vyras nedaugžodžiaudamas atsako: „Gerai, bandome. Bet už pasekmes neatsakau. Bent vienas kitam nemeluosime“.
Nuo paties „naujo“ poliamorinio reiškinio moralinio vertinimo šiame straipsnyje atsisakau. Nors ir esu gan konservatyvi, bet gerbiu demokratiją ir žmonių pasirinkimą jeigu jis neprieštarauja įstatymams. Poliamoriniai santykiai, anot tokius išpažįstančiųjų, kaip tik sugeba atnaujinti intymius santykius, laikyti tą karštos aistros žaizdrą liepsnojantį. Anot vieno 2016 metų amerikiečių tyrimo (Journal of Sex & Marital Therapy), apie dvidešimt procentų amerikiečių bando poliamoriniais santykiais gelbėti šeimos instituciją. 2017 metais šis terminas internete buvo ketvirtas tarp dažniausių ieškomų. Daugelis praktikuojančių tokius santykius aiškina, kad laisvas seksas su keliais partneriais nėra poliamorinės filosofijos pagrindas. Teigiama, kad svarbiausia yra tam tikra paramos forma jiems patiems. Sprendžiant iš tyrimo dalyvių atsakymų, praktikuojantys yra nuo aštuoniolikos iki penkiasdešimties metų, dalis – viengungiai arba išsiskyrę. Taip pat besiremiantys ideologija prieštaraujančia monogaminiams santykiams. Atmesti šios filosofijos gerbėjus aiškinant, kad tokių yra mažuma ir Lietuvos ji nepasieks, nėra pagrindo. Atliktas JAV tyrimas rodo, kad apie 60 milijonų jos gyventojų domisi tokiais santykiais. Lietuvoje ši mada jau taip pat plinta.
Sakiau, kad nemoralizuosiu. Kiekvienas turi teisę gyventi kaip nori. Mane visgi domina pats teiginys „myliu daugiau nei vieną žmogų“. Ar tikrai tai įmanoma? Judaizmo ir krikščionybės antra pagrindinė žinia yra „Mylėk savo artimą kaip patį save“. Bet pažvelgus į Bažnyčią vis krečiančius kunigų seksualinės meilės kitam skandalus, pradedi abejoti, ar dvasinė meilė apskritai įmanoma. Pavyzdžiui, moteris, nenorinti užgauti vyro jam siūlo likti draugais. Vyras tokiu atveju atsakytų, kad pradžioje pasimylėkime, o vėliau tapsime draugais. Tiesiog vyrai kategoriškai teigia, kad be seksualinių santykių su moterimi draugystė neįmanoma. Kaip juokauja vyrai – abipusis susižavėjimas jau pusę kelio į vidų. Nebent abu jau senukai, kuriems seksas virto maloniu prisiminimu. Ar reikia įrodymų? Turbūt visi, uždėję ranką ant širdies, pripažinsime: kažkokiu gyvenimo laikotarpiu vedusieji neišvengiamai susižavi kitu – pav., kaimyne ar kaimynu. Bendradarbiu ar bendradarbe. Nenustodami mylėti savo antrosios pusės. Todėl, jeigu būtų galima, greičiausiai jie sutiktų bendrauti ir net intymiai gyventi trise, bet – šiukštu. O kodėl tai draudžia įstatymai? Juk Lietuvoje moterų gerokai daugiau nei vyrų. Būtų tarsi logiška partneriais draugiškai dalintis. Bet ne, socialinės normos daugpatystę ir daugvyrystę draudžia. Vis tik „meilužis“ ar „meilužė“ yra įprastas dalykas bet kurioje pasaulio šalyje, neįmanoma to nuneigti.
Tai kuriam galui tie žmonės vadina save kažkokiais poliamoristais? Juk šis reiškinys ir be įmantraus pavadinimo egzistavo visais laikais. Galbūt šis terminas akcentuoja atvirumą ir sąžiningą pasirinkimą – nemeluoti savo antrai pusei. Nenorą ją arba jį užgauti. Melas yra amoralus, todėl joks protingas žmogus jo nepateisins, jeigu ne atvirai, tai bent jau savo sielos gelmėse. Štai visiems pažįstama situacija: vyras arba žmona grįžta namo ir nesugeba atsakyti į elementarų klausimą: kur tu buvai? Kuo labiau sutrinka ir išsisukinėja pargrįžėlis, tuo labiau nerimauja ir karščiuojasi kitas. Manau, daugiau ar mažiau šie jausmai visiems pažįstami. „Prasikaltusiojo“ mekenimas sukelia nusivylimą ir maudulį sieloje, o tada dar labiau norisi žinoti tiesą – klausi dar ir dar kartą. Galiausiai nelaimėlis visai susipainioja, ima lementi neaišku ką. Atpažįstate situaciją? Be abejo. Jautiesi išduota, apspjaudyta, sutrypta. Visai netikėtai, lyg perkūnas iš giedro dangaus prieš jus abu atsiveria tiesos akimirka, kai viskas tampa aišku ir kelias atgal painus. Tai štai tokių situacijų siekia išvengti teigiantys, kad galima turėti du ir daugiau intymius meilės ryšius vienu metu.
Štai vienos mano pažįstamos istorija, kurią ji ne tik man papasakojo, bet ir leido pasidalinti, aišku, neminint jos vardo. Sudėliosiu trumpai. Pasirodo, jai tvarūs santykiai nerūpi. Ji tiesiog žino, kad dažnai, kas pora mėnesių vis ką nors įsimyli. Būdama išvaizdi keturiasdešimtmetė, ji gali pora mėnesių mylėti ir mylėtis su vienu vyru sąžiningai jį perspėjusi, kad tuo pačiu metu gali atsirasti ir kitas. Tuomet ji bendrautų su dviem ar trim vyrais nejausdama dėl to jokios sąžinės graužaties. Taip, anot mano pažįstamos, ji sudaužė aibes vyrų širdžių ir jai tai visai patiko tol, kol kartą ji netikėtai atsidūrė mirtiname pavojuje. Mat vienas pavyduolis ėmė ją persekioti. Nuo to laiko ji tapo atsargesnė ir nebeskubėjo atvirauti apie savo pomėgį draugauti su keliais vyrais tuo pačiu metu. Bet jos įpročiai nepasikeitė nes, pasak jos, ji tiesiog negali būti su vienu vyru – tai per daug nuobodu.
Taip pat visi žinome atvejus, kai po dvidešimties metų gyvenimo kartu vyras įsimyli kitą (keturiasdešimtmečio gyvenimo krizė), todėl įstringa tarp teisėtos žmonos ir meilužės. Panašiai nutinka ir moterims, tuomet prasideda metų metus trunkantis dvigubas gyvenimas. Kita mano pažįstama jau dvidešimt metų įstrigusi meilužės vaidmenyje. Ji taip ir liko bevaike vis laukianti pas ją retkarčiais užbėgančio svetimo vyro. Yra moterų, kurioms nusispjauti ar jos vyras turi meilužę, ar ne, kad tik nereikalautų iš jos seksualinių santykių. Tačiau skirtis jos nesiruošia: „O kam? Juk jis mane ir vaikus išlaiko!“. Prancūzijoje apskritai yra tradicija turėti meilužius. Ir ji tiek įsišaknijusi, kad kartais žmona klausia vyro, kodėl jis taip seniai belankė savo meilužę. Tad akivaizdu, kad šeimos institucija tikrai neretai pastatyta ant melo ir veidmainystės. Gal kai kurie žmonės tiesiog nesugeba būti monogamiški? Ir ar būtina tokiais būti, jeigu abi pusės atsakingai nusprendžia likti kartu dėl vaikų – prisiima atsakomybę dvasiškai ir finansiškai juos remti, nepalikti jų likimo valiai? Todėl gal visai atviri poliamoriniai santykiai su aiškiomis taisyklėmis ir normomis – noriu mylėti ir kitą vyrą ar moterį, bet kartu pavyzdingai atlikti pareigas šeimai – visai neblogas pasirinkimas?
Juk akivaizdu, kad vedybinis gyvenimas anksčiau ar vėliau užgesina seksualinių santykių karštį. Aistra išblėsta dėl visiškai suprantamų dviejų priežasčių – vaikų atsiradimas, buitis užgriūna visu svoriu. Dar vienas streso faktorius – kova už būvį darbo rinkoje dvidešimt keturias valandas per parą. Kad šeimos gyvenimas vyktų sklandžiai, kad gyvenimo sąlygos tenkintų, priversti esame gerokai pasistengti. Po ilgos darbo dienos ne visada lieka jėgų romantikai, netgi elementariam „greitukui“.
Tokiam gyvenimo ritmui psichologiškai nepasiruošusi pora griebiasi įvairiausių būdų idant išsaugotų šeimą, apgintų ją kaip instituciją. Ta kova taip nustekena intymius santykius, kad nori nenori tampi frigidiška savo vyrui – prieš savo norą ir prigimtį. O seksas įgauna gelbėjimosi rato funkciją ir pasitelkiamas tik tada, kai reikia „gesinti gaisrus“ – sumažinti stresą, susitaikyti, ar savanaudiškai manipuliuoti sutuoktiniu. Be sekso, kaip ventilio įtampos garo išleidimui, šeimos griūva it kortų nameliai. Bet toks menkavertis bendravimas naikina seksualinių santykių esmę, naikina jų grožį ir skonį. Štai tada ir prasideda problemos ir iki skyrybų – tik vienas žingsnis. Pakankamai išprusę ir brandūs žmonės tuomet ieško išeičių, o turintys mažiau atsakomybės labai greitai išsibėgioja kas sau.
Masinės skyrybos yra rezultatas to, kad mes neparuošiame savo vaikų šeimyniniam gyvenimui, nesupažindiname jų su lyčių bendravimo subtilybėmis ir gyvenimo dviese iššūkiais. Todėl dažnai, praėjus keliems metams po santuokos, iš aistringos priešvedybinės meilės telieka krūva sudaužytų iliuzijų, nepasitenkinimas ir priverstinis bendravimas iš inercijos vardan institucijos, kuri su laiminga šeima turi mažai ką bendra. Karantino sąlygos visu baisumu parodė, kas slypi išoriškai lyg ir nepriekaištingai atrodančiose šeimose – smurto artimoje aplinkoje Lietuvoje padaugėjo net dvidešimčia procentų. Kinijoje – trisdešimt procentų. Mes, matyt, nuo kinų ar rusų nelabai skiriamės, nes kaip ir jie, nemokame civilizuotai spręsti konfliktų. Todėl krizės metu susikaupusi energija išsiveržia ne pačiomis tinkamiausiomis formomis.
Pasidalinsiu keliais patarimais kartu ir pajuokaudama.
Pirma, kreipkitės į šeimos psichologą. Jie pajėgūs išmokyti vyrus ir moteris bendrauti, spręsti konfliktus ir išsaugoti šeimas. Problema tik, kad eilinis lietuvis psichologų nekenčia daugiau nei velnias Kryžiaus.
Todėl, antra, – belieka mokytis iš bonono beždžionių, nuo kurių, regis, nedaug kuo skiriamės. Taip taip, ši beždžionių rūšis gali būti mums pavyzdžiu, kaip taikiai spręsti šeimyninius konfliktus. Patelės tam pasitelkia ne ką kitą, o seksą. Jos pasirūpina, kad jo netrūktų, kad gaujos patinai nejaustų „bado“ – tokiu būdu grupėje sumažėja agresijos lygis bei nurimsta konkurencinės kovos, laimingesni tampa labiausiai pažeidžiami bendruomenės nariai – jaunikliai ir seniai. Šauniai naudodamos seksą, bonono beždžionių patelės pasiekia tai, kas žmonių bendruomenėje yra tik svajonė – jokių smurto ir konflikto proveržių.
Mes, deja, panašesni į šimpanzes, kurių bendruomenėse agresijos daug. Šie primatai gali suplėšyti vienas kitą, o priešo beždžionę net sugraužti iki kaulų. Tiesa, ir kaulus taip pat sukramto. Kitaip tariant, jos naudoja smurtą ir prievartą konfliktams spręsti. Tik ar tą konfliktų sprendimo modelį pasirinkome, ar nevertėtų pasimokyti iš bonono bezdžionių? Jų bendruomenėje poliamorijos kiek nori. Pasigilinus į žmonių elgesio modelius bei jų ištakas, tenka pripažinti, kad tą keistą reiškinį „poliamoria“ galbūt paveldėjome iš istorijos glūdumų. Todėl gal tikrai laika žodį „paleistuvystė“ pakeisti tuo teigiamai skambančiu naujadaru „poliamoria“ ir pripažinti ją kaip egzistuojančią realybę, kurią nuneigti yra beprasmiška. Gal, sakau, sumažėtų smurtas šeimose, kris skyrybų skaičius, sustiprės bendras visuomenės laimingumo lygis? Jau vien mintis, kad niekas daugiau nesuvoks šeimos kaip kalėjimo nuteikia pozityviai. Jau turėjau tuos baisius santykius, prie kurių nenoriu sugrįžti. Todėl kartą viename savo eilėraštyje rašiau: „Esu meilės įkalinta be jokios vilties ištrūkti/ Esu meilės kalinė“.
Kažkas pasakė: „nusipelnėme gyventi geriau“, o aš perfrazuosiu: nusipelnėme gyventi maloniau. Todėl – tegyvuoja paleistuvystė! Oops, atsiprašau, poliamorjia?
