XXX
Daug įvairių atradimų kaskart įvyksta svečiuojantis Lietuvoje. Bet šis pribloškė labiausiai. Valstybėje, kur tiek daug visko negalima, leidžiama kalbėti belenkaip.
Šįmet kaip niekada džiaugiausi nuostabiais Neringos ir Druskininkų paplūdimiais, madingai apsirengusiais žmonėmis didmiesčiuose ir kurortuose, aikčiojau stebėdama prabangius, kur kas prabangesnius nei Italijoje automobilius gatvėse, ragavau patiekalų ką tik sužibėjusiame „Senatorių pasaže “ Vilniuje, kuris parduoda produktus išskirtinai tik lietuviškus, net aliejų – tik lietuvišką. Bet pavadinimai virš durų į butikus ir restoranus… kažkodėl angliški. „Pasažas“, beje, itališkai reiškia passaggio (liet. praėjimą).
Vis dėlto keisčiausias dalykas, kuris atsitiko man šįmet Lietuvoje, buvo štai kas: vienu metu blykstelėjo mintis – kokia esu turtinga. Aš gavau vaikystėje tai, ko neįmanoma už jokius pinigus įsigyti. Aš gavau žinių, išsilavinimą, išskirtinį auklėjimą.
Atostogaudama Nidoje įsijungiau kažkurį Lietuvos TV kanalą.
Su savo gerbėjais nuo scenos bendravo dieviško grožio mergina. Balsas švelnus kaip lakštingalos. Juodaplaukė man anksčiau nematyta. Įsiklausiau interviu ir paaiškėjo. Ji – vieno garsaus Lietuvos diplomato ir italų virtuvės restorano savininko dukra. Neįtikėtino grožio migdolinėmis išraiškingomis akimis, aksomine oda ir švelniu svaiginamu balsu, juodais lyg varnos plaukais, liekna, grakšti gražuolė išvaizda mažai panaši į lietuvę. Bet ji kalbėjo, labai daug kalbėjo, nes norėjo daug pasakyti publikai... savo nelaimei, lietuviškai. Kol nesiklausiau, žvelgiau į ekraną su moterišku pavydu: kokia gražuolė lietuvė. Kažkodėl prisiminiau mados pasaulio gigantą PPR – „Pinault-Printemps-Redout“, mados prabangos prekių ženklų grupės, šiuo metu „Gruppo Kering“ prezidento – vieno turtingiausių pasaulio vyrų Francois-Henri Pinault žmoną Salma Hayek. Kažkuo abi moterys buvo panašios. Didelėmis išraiškingomis akimis, svajingu žvilgsniu, subtilia šypsena. Bet staiga atsitiko štai kas. Aš ėmiau klausytis, ėmiau girdėti, ką ir kaip ši gražuolė kalba, kaip ji dėsto savo mintis. Ėmiau įsiklausyti į jos leksiką. Belenkaip, belenkaip, belenkaip. O dangau...
Kiek gyvenime išvargta su kalbos korektorėmis dirbant viename kažkada populiariausių moterų žurnalų Lietuvoje, rašant iš Milano mados savaičių, kartais tiesiog įsitaisius su planšete šalia podiumo. Kiek nervų ląstelių sunaikinta kovojant už kiekvieną nelietuvišką, netaisyklingai suformuluotą terminą, kiek ginčų ir pykčio vėliau rašant iš Italijos mūsų knygas. Kiek nereikalingų emocijų koreguojant kvailiausias klaidas, tarkime, vietoje „manau“ buvo reikalaujama sakyti „galvoju“.
O kiek ginčų maldaujant kaskart nekartoti „mados namai“, tarkime, užsimenant knygos „Stilingi egoistai“ tekste apie „Dolce & Gabbana“. Nes jei tekste pavartodavau „Dolce & Gabbana“ vardą dvidešimt kartų ir kiekvienam skaitytojui buvo aišku, kad tai – ne turgaus prekeiviai, o mados namai, vis tiek kalbos „prokurorės“ reikalaudavo kiekvienąkart pridurti „mados namai“. Nes antraip leidykla juk gaus baudą. Taigi, taisyklių laikėmės, nesvarbu, kad skaitytojas, matyt, galvojo, jog iš Milano rašančiai autorei truputį „pasimaišė“.
Mus, kurie baigė universitetus ir akademijas, filologijos mokslus, labai ir labai gerai baudė. Su patologiniu malonumu kalbos korektorės mus maitojo. Maitojo be gailesčio.
Gal ir gerai. Nes ir mes patys savo atžalas Italijoje nusprendėme leisti į vieną „žiauriausių“ asmenybės intelektą formuojančių mokyklų – klasikinį licėjų LICEO CLASSICO. Imperatoriaus Senekos licėjų baigė sūnus Simonas, šiuo metu Kaune įkūręs Italų kalbos akademiją, klasikinį Imperatoriaus Augusto licėjų – dukra, šiuo metu studijuojanti politikos mokslus Romos universitete „La Sapienza“. Nors mus, jų tėvus – lietuvius, vaikams lankant šias mokyklas, tuo metu smarkiai stebino bendramokslių italų tėvelių išvada – baigę Liceo Classico vaikai yra pažymėti tam tikru „kokybės“ ženklu. O tai reiškia, kad, vos pravėrus burną, jų intelektas atsiskleidžia kaip ant delno. O kartais net burnos praverti nereikia.
Gerokai vėliau įsitikinome – tai tiesa.
Matyt, su gerbėjais susitikusiai gražuolei tikrai nevertėjo praverti burnos, nes visas jos dieviškas įvaizdis subyrėjo lyg krištolo taurė. Ji prisipažino vaikystę praleidusi Lietuvoje augdama restorane, galbūt jos, nustumto šalin vaiko, net į mokyklą tėvams neužteko lėšų išleisti. Laidoje ant scenos mergina apnuogino savo gimdytojų identitetą. Nežinau, nes neteko girdėti, kokia leksika ji atskleidžia savo asmenį Italijoje, juk jos gimdytojas – ne visai eilinis italas – barbone ar pozzaiolo, mat Italijoje būtent taip identifikuojamas intelektas. Pabaigę vidurinę mokyklą mokiniai skirstomi į dvi kategorijas – pizzaiolo, be jokio įžeidimo, tie – kuriems įveikti licėjų yra neįmanoma užduotis, nes nuo šešiolikos metų Italijoje prasideda mokslas – ohoho, ne kiekvienam įkandamas, antrieji – tie, kurie keliaus į licėjų, – linguistico, scientifico, classico (liet. kalbų, mokslinė, klasikinė), nes be šio jie niekaip nepajėgs mokytis universitete.
Klausydamasi italų, lietuvių ir turbūt dar kokią nors kalbą besimokiusios juodaakės niekaip nesupratau, kokioje ji užaugo šeimoje. Jei tėvas kalbėjo itališkai, kas tuomet kalbėjo namuose lietuviškai belenkaip?
Pamenu savo vaikystę Druskininkų kieme. Ten žaisdavau su gausybe įvairių tautybių vaikų – totoriais, rusais, baltarusiais, žydais. Mūsų kiemo kalboje buvo gausybė rusicizmų. Bet jei aš, paauglė, leisdavau sau kartais nusileisti į padvalą arba įsipilti arbatos iš čiainiko, tai niekada nebūčiau išdrįsusi taip kalbėti savo šeimoje, juolab mokykloje ar ant scenos.
Beje, klausydamasi italės-lietuvės negirdėjau ir jokio malonaus tarmiškumo – nei žemaitiško, nei suvalkietiško, nei dzūkiško akcento. Tai buvo kažkokia nauja, menkai suprantama, su merginos įvaizdžiu niekaip nesusijusi analfabetiška kalba.
Mano karjeros Milano mados savaičių istorijoje netrūko įdomių personažų, apie kiekvieną jų kada nors parašysiu išskirtinių knygų. Dalyvaudama pristatymuose stebėdavau pirmųjų eilių svečius – garsias kino aktores, roko žvaigždes, futbolininkus, plaukikus, diplomatus ir jų žmonas. Rašydama knygas „Itališkos elegancijos kodas“, „Stilingi egoistai“, „Italija. Mados ekspresas“, „AmorRoma. Stiliaus gidas“ daugumą jų kalbinau. Gal kada nors papasakosiu, kaip interviu metu elegancijos karaliumi tituluojamas italas Giorgio Armani ne tik įsiuto ant spaudos atstovės, kuri supainiojo Latviją su Lietuva, bet ir negalėjo atitraukti akių nuo mano pačios nusimegzto moliūgų spalvos moherio nertinio. Mat jį apsivilkti buvo įmanoma tik sulenkus per pusę.
Bet atsimenu ne tik tai. Labiausiai man rūpėjo Italijoje pačiai išmokti elegancijos. Todėl likau šokiruota, kai Re Giorgio į mano klausimą, kas tai yra, nukirto: „Kretinai niekada nebus elegantiški.“
Kretinai? Kas jie?
Apie incidentą su „Dolce & Gabbana“ mados namais, kurių spaudos atstovas Alberto tapo mano būsimosios knygos „Italija. Mados ekspresas“ gerbėju, dar niekam niekada nepasakojau. Alberto knygai „Italija. Mados ekspresas“ nemokamai parūpino gausybę mados namų nuotraukų, iš pačių dizainerių Domenico Dolce ir Stefano Gabbana išsireikalavo specialiai tik šiai knygai skirtą jų dviejų nuotrauką. Pokštą iškrėtė mano mažylė dukra Barbora, dievinusi muzikos žvaigždę Justiną Bieberį. Internete aptikusi Bieberio nuotrauką su dizaineriais Domenico Dolce ir Stefano Gabbana nutarė, kad ši fotografija trūks plyš privalo „papuošti“ mano „Italijos. Mados ekspreso“ puslapius. Kokybiškos, leidyklai tinkamos nuotraukos iš mados namų spaudos atstovo ji nutarė paprašyti mano vardu. Paslapčia iš mano kompiuterio parašė elektroninį laišką, kreipdamasi į dizainerius cari fratelli Domenico e Stefano (liet. mieli broliai Domenico ir Stefano). Netrukus man paskambino smarkiai nustebęs Alberto... Aš paaiškinau, jog tai padarė mano dukra, ir jis skambiai nusikvatojo. Netrukus atsiuntė knygai trokštamą nuotrauką.
Nuoširdumas Italijoje įkainojamas brangiai. Mano knygai „Italija. Mados ekspresas“ Domenico ir Stefano skyrė interviu, kuriame neleido abejoti: „Elegancija – tai ne vien drabužiai. Ją atspindi laikysena, bendravimas, kalba. Sutinki žmogų ir sau sakai – štai kur tikroji elegancija.“
Ta proga prisiminiau interviu vienoje RAI I TV laidoje. Garsus Italijos TV laidų vedėjas kalbino jau į devintą dešimtmetį įžengusią aktorę Claudią Cardinale. Jis kreipėsi į kino žvaigždę: „Claudia, tu esi Italijos regina“(liet. karalienė). Aktorė provokuojamai nusišypsojusi atkirto: „Ho fatto di tutto nella vita. Un po regina, un po puttana“ (liet. Gyvenime buvau viskuo. Truputį karalienė, truputį paleistuvė“). Ir pridūrė: „Dirbau tik su tais režisieriais, kurie man neliepdavo kalbėti. Juk užaugau nei quartieri popolari, purtroppo“ (liet. liaudiškuose miesto kvartaluose, deja).
Labiausiai Milane man įsiminė pokalbis su Alessandra Gucci – 1995 metais nušauto dizainerio „GG“ ženklo savininko Maurizio Gucci dukra. Prieš šį interviu gavau ne vieną mados namų įspėjimą, kokių klausimų mados namų įpėdinei neturėčiau užduoti. Savaime suprantama, – apie Milano kalėjime „San Vittore“ bausmę tuo metu atliekančią motiną Patrizią Reggiani Gucci (2017 metais ji išlaisvinta). Vis dėlto buvau spaudoje skaičiusi, jog Alessandra kartą per savaitę, sekmadienį, kartu su kalinčia motina pietauja Milano namuose. Teismas moteriai, sukūrusiai savo vyro nužudymo planą, suteikė galimybę susitikti su dukromis Alessandra ir Allegra.
Mane kankino klausimas, ar dukra gali išsivaduoti iš neapykantos motinai, nužudžiusiai jos dievinamą tėvą – mados garsenybę Maurizio Gucci?
Vis dėlto Alessandra pati pradėjo pokalbį apie tėvus. Kartais gyvenime atsitinka incidentų, sakė „Gucci“ įpėdinė, kurių niekas negali pakeisti. Tačiau abu tėvai jai suteikė neįtikėtiną turtą ir už tai ji atleido jiems visas nuodėmes.
O taip, pagalvojau tąkart, Alessandra dirba laboratorijoje, siuvančioje rankines iš krokodilų odos, kurių vienos kaina – 1000 ir daugiau eurų. Ji – turtinga įpėdinė. Iš mano žvilgsnio Alessandra suprato, ką mąstau.
Ji tik nusijuokė. Ne, tai nėra didžiausias gyvenimo turtas. Atvirkščiai, il lusso porta solo le sofferenze – (liet. turtas atneša tik skausmą).
Tai kas gi?
„Educazione (liet. auklėjimas), – atsakė Alessandra. – Mano senelis Guccio Gucci save vadino analfabetu, be jokio gailesčio tai pabrėždamas. Nors jis ne kartą buvo nominuotas įvairių lanneria (liet. vilnos gaminių) asociacijų Italijoje prezidentu, ambasadoriumi, dalyvavo Florencijos miesto teismo ir valdymo struktūrų veikloje. Nonno (liet. senelis) teigė, jog visi jo uždirbti pinigai bus skirti lavinti vaikams. Jis savo tikslą pasiekė.“
Krokodilų rankinių autorė Alessandra atsisakė garsiojo mados ženklo „GG“ įpėdinės titulo, akcijas pardavė mados magnatui Francois-Henri Pinault, tuometiniam PPR („Gruppo Kering“) savininkui.
Bet Gucci įpėdinės elegancija, kurią ji įgijo iš savo šeimos, spinduliuoja iš tolo.
Tik dėl to ji jaučiasi turtingesnė už kitus.
