Taip yra, nes įstatymai rūpi tada, kai jų poveikį pajuntame savo kūnu. Akimirka, kai jie priimami, įdomi tik nedaugeliui, nors šiaip būtent čia turėtų būti svarbiausia akimirka, tiesa? Juk kitą rytą gali atsibusti su žinia, kad, pavyzdžiui, nebegali eiti į balkoną rūkyti? Tačiau mums ir tai mažai rūpi, nes kas įrodys, kad rūkiau būtent aš, būtent čia, būtent dabar... Tokie įrodymai sklaidosi kaip dūmas ir su jais pavargtų net komisaras Reksas, jau nekalbant apie mūsų policiją, kuri neturi nei laiko, nei pajėgų naršyti pavojingai trupančius daugiabučių balkonus. Ta proga gal praverstų pasidomėti kodėl yra kuriami beviltiški įstatymai, bandant kontroliuoti tai, ko turėtų išmokyti tėvai ir švietimo sistema, t.y. kas turėtų būti kultūros, o ne teisės sfera, tačiau nesidomėsime, nes nuobodu ir nesvarbu, ir galiausiai mums nieko už tai vis tiek nebus.
Žodžiu, vargiai pasakysime kas kokį įstatymą sukūrė, kas už kokį balsavo, bet užtat (rūkydami balkone) be problemų valandą pasiginčysime dėl to, ką daryti Seimo nariui, kuris įsitaisė nesantuokinį vaiką. Perjungsime kanalą, kur Seimo narė laiku ir dalykiškai dėstys siūlomo įstatymo trūkumus, tačiau išsižioję klausysimės kur Seimo narys kitu kanalu aiškins, kad, pavyzdžiui, valdžia yra Dievo duota arba skleis antimokslinius pramanus, kurie paneigiami jau septintos klasės vadovėlyje.
Kodėl tai bus? Nes taip įdomiau.
Nes Seimas daliai mūsų – savotiška pramoga. Ir dalis Seimo narių mums – savotiškos pramogų žvaigždės. Nuo įprasto pramogų pasaulio skirtumas toks, kad muzikos, teatro, kino ar komedijos žvaigždėmis džiaugiamės, nes jie dažniausiai ką nors moka geriau už savo publiką. Juokinti, dainuoti, vaidinti. Gi Seimo nariai labiau džiugina tuo, kad yra lygiai tokie kaip mes arba net blogesni ir tai mus guodžia. Pažiūrėk, koks asilas, sako pilietė savo piliečiui: kaip nusišneka, ką? Kitas pilietis teisinasi: matai, net Seimo narys sako, kad 5G – blogis! Trečias aiškina, kad palyginus su tuo Seimo nariu, apie kurį čia visur dabar rašo, tai aš dar labai sąžiningas...
Piliečiams įdomūs patys Seimo nariai, o ne įstatymai, kuriuos jie kuria. Kai taip yra, tai ir kandidatuoti į Seimą vis dažniau ryžtasi nebe teisės, politikos, ekonomikos žinovai, o – įdomūs žmonės. Spalvingos asmenybės, kurių pažiūros ir gyvenimo istorija tokios originalios, kad su visu tuo – tik į Seimą.
Spalvingos asmenybės patraukia dėmesį debatuose, nes žino atsakymus į visus klausimus, gausiai naudoja rekvizitą ir apskritai yra labai nenuobodūs. Auditorijai tokie patinka, nes jie, lygiai taip pat kaip aš, sėdintis namuose ant sofos, galvoja, kad viską išmano apie tai, kaip kuriami, derinami ir leidžiami įstatymai, tiksliai žino kas kaltas ir skleidžia teorijas, kurias septintos klasės vadovėliai gal ir paneigia, tačiau mokslas sau, o gyvenimas – sau, sako jie. Tiesą sakant, jie patys ką tik sėdėjo ant fotelio ir keikė „valdžią“ kol galiausiai vieną gražią dieną toptelėjo mintis: taigi ir aš galiu! Arba kas nors giminės baliuje pasakė: kaip tu gerai kalbi, tau su tokia iškalba tik į Seimą eiti!
Nes pas mus tradiciškai į Seimą siūloma eiti tam, kuriam niekas aplink nepatinka.
Kas nors pasakys, kad bet kuris pilietis pagal Konstituciją turi teisę būti renkamas ir kad keltis nuo fotelio ir pretenduoti į Seimą yra kaip tik labai pilietiška. Tiesa. Tačiau ar tikrai pilietiška yra imtis veiklos, nuo kurios priklauso visų kitų piliečių gyvenimas neturint tam reikalingos kompetencijos? Ar mes norime, kad mus gydytų žmogus be gydytojo diplomo? Vėl gi kas nors pasakys, kad politikams nebūna diplomų. Irgi tiesa. Tačiau, rimtai kalbant, politikoje reikia didžiulių kompetencijų: lyderystės, gebėjimo išgirsti ir apibendrinti lūkesčius, gebėjimo tartis ir veikti kartu, gebėjimo teisingai vertinti daug dėmenų turinčias sistemas, talento pažinti žmones, išminties...
Bet čia rimtai kalbant. O jeigu nesivarginti su rimtumu, tai kai kam užtenka tik beribio pasitikėjimo savimi. Ir, grįžtant prie analogijos su gydytojo diplomu, juk gerą pusę Lietuvos, tiesą sakant, ir gydo žmonės be tokio diplomo, tiesa? Juos vadiname netradicinės medicinos atstovais. Tai kodėl negalima ir į politiką eiti vien su aklu tikėjimu (ir lazda)?
Pamėginsiu paaiškinti, kodėl, mano požiūriu, negalima. Va kaip tik dėl to, kad Seimo narys iš tiesų ir yra daugiau nei tik įstatymų leidėjas. Čia bendras visuomenės instinktas neklysta.
Seimo narys ar narė yra žmonės, sąmoningai siekiantys užimti labai svarbią ir matomą vietą viešojoje erdvėje ir ta vieta yra tokia svarbi, kad į ją žengiant netgi duodama priesaika. Dėl to Seimo nariai neišvengiamai tampa pavyzdžiu visuomenei. Ir nesvarbu, kad visuomenė neretai žiūri į juos kaip į pramogą. Arba – dar ir dėl to. Mat viešumas ir matomumas visais atvejais kuria precedentus, rodo veikimo modelius, patraukia ir verčia mėgdžioti. Mes galime juos keikti, mes galime sakyti, kad jie mums tuščia vieta, tačiau tai nebus tiesa. Mes neišvengiamai matuosime savo elgesį pagal tai, kokie yra jie. Tad jeigu jie žemins kitą, piliečiai irgi bus labiau linkę tą daryti. Jeigu jie nesilaikys (savo pačių) priimtų įstatymų, piliečiai galės nesilaikyti dvigubai. Jeigu jie meluos ir kalbės kvailystes, piliečiai neatsiliks.
Kas nors pasakys, kad Seimas yra toks, kokie yra piliečiai. Ir tai bus tiesa. Tiktai ta tiesa turi ir atvirkštinį veikimą: piliečiai eina ten, kur juos veda norintys būti lyderiais. Būtent: norintys. Savo noru atėję ir pasisiūlę dirbti išskirtinės svarbos, išskirtinio sudėtingumo ir išskirtinės atsakomybės darbą visuomenės labui. Darbą, reikalaujantį daugybės sudėtingų kompetencijų ir... savikritikos bei savirefleksijos.
Tad klausimas visiems, keliantiems savo kandidatūras į Seimą: ar tikrai manote, kad esate pasiruošę mokyti ir auklėti visuomenę? Ar tikrai esate susitvarkę savo namuose ir savo kieme, kad manote, jog galite tvarkyti valstybę?
Ir, beje, šiaip jau mūsų valstybė yra gana neblogai sutvarkyta. Daug tvarkyti nereikia. Ir jau tikrai nereikia jos gelbėti, nes ji nėra jokiame pavojuje. Ar tikrai sugebėsite atskirti, ką reikia taisyti, o ko ne?
