Lietuviškos komisijos tokių knygų negerbia, nes jos neskatina kančios, t. y. dvasingumo. Be to, duoti premiją už gerai parduodamus kūrinius yra oksimoronas, nes premijos pas mus suvokiamos kaip materialinė parama skurstantiems menininkams, gi gerai pardavę užsidirba ir taip. Iš viso – neskurstantis menininkas vis dar didelei daliai mūsų kultūros žmonių yra aferistas.
Bet dar baisiau, kad K. Sabaliauskaitės knygas ne tik perka. Jas skaito! Čia, beje, rimtas skirtumas: visi žinome, kad yra kategorija knygų, kurias reikia turėti, bet jos neaktualios, todėl jų neskaitome. Tai – tokia savotiška kontraceptinė literatūra. Į šia kategorija patenka visokie gražiai išleisti poetai, didžiaknygiai klasikai, išminties ir dvasios milžinai, o taip pat knygos, kurių pristatymai Vilniaus knygų mugėje tave apžavi, tada jas nusiperki, tada parsineši namo, o tada tave apleidžia jėgos.
Su K. Sabaliauskaite yra kitaip. Jos naujų knygų laukia, jas skaito godžiai ir aistringai su kaltu malonumu tarsi dietininkas, ryjantis ledus su karamele, tarsi visų premijų laureatas, čiupinėjantis nepilnametės šlaunį. Skaito per naktis, neina į darbą, o jei eina – nedirba ten. Verslo, politikos ir viešojo administravimo stiklo bokštuose šios knygos ant visų stalų, čerpėmis dengtuose kultūros rūmuose – pas budintį, bet budintis jas paslepia, kai komisijų nariai eina pro šalį.
Ramiai galima pasakyti, kad tai yra laukiamiausios knygos Lietuvoje.
Tačiau K. Sabaliauskaitė lietuviškos premijos negaus, nes ji nėra rašytoja. Ji yra menotyrininkė. Tiesa, populiarūs leidiniai ją pavadina rašytoja, bet čia dėl neišmanymo, į kurį kaip tik ir veda populiarumas. Pagal lietuviškas komisijas kiekvienas geriau amžiams liktų tuo, ką pasirinko studijuoti būdamas aštuoniolikos. Agronomas turi būti agronomu, žurnalistas turi būti žurnalistu, išimtys daromos nebent atskiriems muzikologams ir tai su slaptu tikslu, kad gal, pripažinus rašytoju, anas pagaliau sumažins produkcijos apimtį.
Tad rašytoju Lietuvoje pagal komisijas gali būti tik baigęs „filologyną”, o visų geriausia – lietuvių filologiją. Kodėl? Nes tik ten jaunas žmogus gali tapti tuo, kuo ir turi būti kiekvienas lietuvis – kaimiečiu. Kaimietis, pagal lietuvių filologijos kanoną yra doras, visada nuskriaustas, mėgsta gamtą ir nekalba negražiai. Juk ne veltui mes sakome „grožinė literatūra”, tai pirmiausia ir reiškia, kad ji turi būti graži, o grožis gali būti tik kaime, nes ten tikroji Lietuva. Visos tos kruopščiai surinktos, moksliškai pagrįstos miestiečių ir aristokratų elgesio ir buities detalės K. Sabaliauskaitės kūriniuose neįtikina, nes dar labai neaišku, ar tie miestiečiai buvo tikrai lietuviai, o jau bajorai tai garantuotai ne, tą mes žinom iš klasikų. Ypač tų, kuriems gerai sekėsi prie sovietų...
Todėl, grįžtant prie „filologyno”, ten siekiama išauginti literatus, einančius klasikų pėdomis. Tokie literatai savo kūrinius turi viešai skaityti užsikišusio dulkių siurblio tonacijoje, turi turėti mitybos ir gėrimo sutrikimų, ir dėl to nuolat jaustis pavargę. Dar jie turi mėgti vienatvę, mat su tokiu rinkiniu geriau prie vienatvės pratintis kuo anksčiau. Žinoma, gudresni studentai, o ir dėstytojai viso to išvengia ir atvirai maištauja, bet neturėkime iliuzijų: „filologyno” užkratas toks stiprus, kad gali staiga pramušti maištininką ir po dvidešimties metų. Ypač tai pavojinga tokiomis akimirkomis kai maištininką pakviečia tapti komisijų nariu. Žodžiu, lietuvių filologijos kanonas ten slypi sienose kaip radiacija Pripetėje.
Tuo tarpu rašantiems menotyrininkams, fizikams ir aktoriams minėtasis kanonas negresia ir tai matosi plika akimi. Jie įžūliai leidžia sau mylėti miestą, kartais net atvirai bjaurėtis gamta su jos erkėmis, jie keikiasi ir rimuoja keiksmažodžius, gilinasi į savo (dažniausiai, žinoma, erotines) fantazijas, nuolat meta iššūkius klasikams, kažkaip kampuotai aprašinėja Vilnių, o kai kurie net Paryžių. Dar pikčiau, kad jie yra labai neblogai išsilavinę ir moka angliškai, nors padoriam grožinės literatūros kūrėjui angliškai mokėti nereikia. Anglų kalboje, beje, literatūra visai ir nevadinama „grožine”, o vadinama „fiction” arba „išmonės” literatūra, o tai tik patvirtina žemą lygį. Juolab, kad anglų kalba seniausiai prarado savo kaip kalbos savigarbą ir tapo kažkokiu... įrankiu.
Anglija yra dar viena priežastis grįžti prie K. Sabaliauskaitės, nors, kaip jau turbūt supratote, šis tekstas nėra vien apie ją ar dėl jos.
Tad – Anglija. K. Sabaliauskaitė turi daugiau šansų gauti Nobelį, o ne Nacionalinę, nes gyvena Anglijoje. Šiaip dzin kur jinai gyvena, nes svarbiausia, kad ji negyvena Lietuvoje. Gyvenantis ne Lietuvoje rašytojas visada yra įtartinas. Anksčiau dar galėdavome tokius pakęsti, nes jie užsienin pateko ne savo noru ir to užsienio nemylėjo, o mylėjo tik Lietuvą. Tačiau net ir jų atveju tenka pripažinti, kad neišvengta atotrūkio nuo žemės, reiškia – kanono. Ypač, pavyzdžiui, kenkia darbas liftininku „Pennsylvania Hotel”, nes nuo to tekstuose atsiranda dvasingam kaimiečiui nebūdingų radikalių minčių.
Dar radikaliau yra tai, kad K. Sabaliauskaitė ne tik gyvena Anglijoje, bet jai patinka ten, ir ji sako, kad ten geriau vaiką auginti. Šitai yra tiesiog skandalas. O dar ji ten neskursta ir lankosi visokiuose aristokratų pobūviuose, kas normaliam rašytojui yra nedovanotina tuštybė lygiai kaip nedovanotina tuštybė yra duoti interviu ir skelbti savo tekstus visokiuose blizgiuose leidiniuose. Tikras, atsparus lietuvis rašytojas tegali skelbtis tik kanonizuotuose literatų leidiniuose ir ten privalomai smerkti vartojimą, susvetimėjimą, televiziją ir asmenybės lėkštumą.
Galiausiai apie asmenybę. Tiesos dėlei reikia pripažinti, kad visa aukščiau išvardintą aš, žinoma, smarkiai persūdžiau kaip ir reikalauja pamfleto taisyklės. Nėra jau taip griežtai nei su tomis komisijomis, nei su perkamiausių sąrašais. Nėra taip jau baisu, užkrečiama tame „filologyne” ir nėra jau jis toks privalomas. Teoriškai lietuvis poetas gali gyventi kad ir Danijoje ir net turėti ten restoraną.
Bet.
Yra viena taisyklė, kurios privalo laikytis kiekvienas ketinantis prasmukti į lietuvių literatūrą pro, kaip pasakytų klasikas, „atpakalines duris”.
Pretendentas turi būti gero charakterio.
Pretendentas turi būti malonus žmogus, išgeriantis į klasikų sveikatą. Pretendentas turi pažinoti ir sveikintis su kitais literatais. Neturi be reikalo demonstruoti savo išmanymo. Ir jau neduok Dieve, pretendentas negali kritikuoti kanono.
Žodžiu, K.Sabaliauskaitė greičiau gaus Nobelį...
Nebent sutrukdys tai, kad autoriaus knygos turi būti pasirodę ir švediškai. Kol kas nėra.
Ką daryti?
