Tiesa dabar, kai jau beveik dvi savaites šalis sukaustyta masinių protestų prieš pensijų reformą, į Paryžiaus metro, tomis retomis valandomis, kaip pagaliau teikiasi važiuoti traukiniai, nusileisti baisoka. O be įprasto metro dulkių, myžalų ir kvepalų melanžo, mandagumu ar kalėdinėmis nuotaikomis, deja, ten visiškai nebekvepia.
Šiomis dienomis metro bei stotyse tik grūstys, spūstys ir beveik muštynės, tikra kova už būvį. Todėl tokios frazės kaip „užčiaupk srėbtuvę, žąsine/žąsie“, „susikišk į subinę tą savo portfelį, žmonėms vietos nėra“, „nešk iš čia savo smirdančią skūrą“ it strėlės sklandančios virš keleivių galvų nieko nestebina – à la guerre comme à la guerre – kare kaip kare.
Prancūzai yra pratę prie vėluojančių ar sustabdytų metro ar traukinių ir paprastai toks stipriai išreikštas buitinis chamizmas panašiose situacijose jiems nebūdingas. Man ne kartą tekę pačiai būti sutrikusio transporto auka ir nieko panašaus nesu pastebėjusi, kaip tik atvirkščiai – bendra nelaimė tik dar labiau išryškindavo prancūzams nuo vaikystės įskiepytą ir išmuštruotą mandagumo bei savotiško solidarumo nelaimėje jausmą, perpildytuose traukiniuose žmonės užleisdavo vietas vieni kitiems ar vaišindavo vieni kitus tuo, ką turi, kai traukinio bare pasibaigdavo vanduo ar maistas. Ir, be abejo, juokaudavo, ironizuodavo, pašiepdavo tiek save, tiek SCNF – geležinkelio bendrovę ir jos amžinas problemas, tiek grybšteldavo ironijos dantukais ir France mon amour – savo šaliai.
Bet dabar prancūzų mandagumas išgaravo kartu su jų pilietine kantrybe, kai streikai ir protestai taip sutrikdė metro ir net tarpmiestinių traukinių eismą, jį tiesiog sustabdė tiesiogine ta žodžio prasme, jog žmonės į darbą eina pėsčiomis, važiuoja dviračiais, taksi, keliasi ketvirtą, kad vis tiek pavėluotų į darbą dešimtai valandai arba dirba iš namų. Tarpmiestinių traukinių eismas taip pat kone sustabdytas ir streikininkai nesiruošia nurimti net ir per šventes, nebent nemylimam Prezidentui pavyks juos perkalbėti artimiausio susitikimo krizei spręsti metu.
Nes normaliomis ne karo ir streiko sąlygomis prancūzams „savoir-vivre“ – mokėjimas gyventi ir elgtis visuomenėje – yra tarsi vienuoliktas dievo įsakymas, kurio nevalia pažeisti.
Bet šįkart ne apie protestus ir paryžiečių vargus norėjau pakalbėti, nors ir pati tapau streikų auka, merde: mano traukinys į Paryžių vakar buvo galutinai atšauktas, sudie, pasimatyme su sūnumi ir Kalėdinis Paryžiau.
Trumpam įsivaizduokime, kad mostelėjus Kalėdų burtų lazdele pensijos reformos problemos išsisprendė, protestai išnyko ir prancūzai vėl tapo rafinuotais etiketo sargais bei vartotojai,
Nes normaliomis ne karo ir streiko sąlygomis prancūzams „savoir-vivre“ – mokėjimas gyventi ir elgtis visuomenėje – yra tarsi vienuoliktas dievo įsakymas, kurio nevalia pažeisti. Vos išmokęs „mama, tėtis“ pirmuosius žodžius, dar net savarankiškai nepastovintis prancūzvaikis jau švebeldžiuoja „bonjour, madame“ ar „bonjour, monsieur“ (laba diena, ponia, pone) bei „merci“ (ačiū) ar „pardon“ (atsiprašau). O tik išmokęs valgyti savarankiškai peilį ir šakutę valdo taip, lyg būtų augęs prižiūrimas kokio aristokrakto etiketo mokytoj (nors su kiekviena karta prancūzų vaikų elgesio manieros vis prastėja, rypauja visuomenė).
It sraigės po vasaros lietaus dygsta gerų manierų mokyklos, rašomos kelių šimtų puslapių ir kilogramą kitą sveriantys etiketo vadovėliai, aukštuomenės damos veda televizijos laidas, kuriose plačiąją masę bando išmokinti elgtis kaip dera, diplomatų dukros veda kursus, kuriuose laužo visus stereotipus apie deramą elgesį visuomenėje.
Bet visgi mane, šiaurietę, lengvai šokiruoja vienas jų įprotis, kuris, pasirodo, visai nėra etiketo faux pas – klaidingas žingsnis.
Tai įprotis ir netgi pareiga visur ir visada šiek tiek vėluoti. Prancūzijoje pavėluoti vidutiniškai 7 minutes reiškia tiesiog ateiti laiku, teigia straipsnis laikraštyje „L'obs“, tą patvirtina ir sociologai bei etiketo žinovai. Tokiu atveju net nebūtina įspėti apie vėlavimą ar atsiprašyti.
O ateiti į svečius laiku, kaip buvo nurodyta kvietime – tiesiog nedovanotina etiketo klaida, kurią tik pradėjusi naują gyvenimą Prancūzijoje mūsų šeima išdidžiai neišmanėliškai pakartojo bent keletą kartų, kol galų gale susipratome. Juokinga, kad dabar net ir vėluodami tiek, kiek pridera pagal etiketą, ar kiek daugiau, mes vis tiek būname kone pirmieji svečiai – vis tas šiaurietiškas punktualumas.
Prancūziškas mandagumas reikalauja į svečius ateiti penkiolika minučių pavėlavus. Taip suteikiama šeimininkams papildomo laiko pabaigti pasiruošimo darbus, pasipuošti ir ramiai, šventiškai nusiteikus pasitikti svečius.
Kai pirmą kartą laukėme į svečius ateinančių draugų prancūzų, pagal geriausias šiaurietiškas tradicijas jau prieš gerą pusvalandį viską pasiruošėme, pasipuošėme ir tiesiog sėdėjome laukdami, užmušinėjome laiką.
Penkios minutės.... Septynios..... Dešimt... Laikas nesileido užmušamas taip greitai, o aš jau pradėjau nerimauti, jog kvietime nurodžiau netinkamą valandą. Taip taip, šitam dievo užmirštame kampelyje Issigeac'e mes vis dar kviečiame ar esame kviečiami į svečius raštu – dažniausiai SMS ir elektroniniu paštu, o iškilmingesniais atvejais atsiunčiamas ar atnešamas ir tikras „popierinis“ kvietimas.
Ir kaip tyčia, buvau sumąsčiusi tokį patiekalą, kuriam ypač svarbu veiksmų sinchronizacija ir laikas – orkaitėje keptą jautienos kepsnį su karamelizuotais svogūnais, rôti de boeuf à l'oignon caramélisé. Orkaitė jau kaito, po pusvalandžio ten turėjo atsidurti ir mėsa, tad bėgančios minutės man buvo labai brangios. Mat kiek ilgiau nei numatyta praleidęs laiką orkaitėje kepsnys rizikavo būti perkeptas, o Prancūzijoje tai – neatleistinas kulinarinis faux pas, mėsa turi būti su krauju, ir taškas.
Tada dar nežinojau, kad aperityvas pagal geriausias prancūziškas tradicijas truks maždaug valandą (buvau tam numačiusi pusvalandį, nes nu ką čia tiek kalbėtis alkaniems), kone tiek pat užims ir pirmojo patiekalo valgymas bei aptarimas, kol į stalą bus metas nešti ir puotos akcentą – kepsnį. O dar pridėkite ir vėluojančius svečius. Supratau, mano šiaurietiškas sustyguotos vakarienės planas žlunga – tiesiog nuėjau ir išjungiau orkaitę, pasiguodusi, kad kepsniui kaisti ją pradėsiu gerokai po valandos, o gal net ir ilgiau.
Pirmieji svečiai pasirodė po penkiolikos minučių, o tikras prancūzas Fredas, amžinai vėluojantis Fredas, kaip vėliau jį praminėme, pasirodė dar kone po pusvalandžio, tiesa, su didžiausiais atsiprašymais – jis apsikrovęs vaikais ir darbais, tikras lotynų kultūros atstovas, ant jo negalima pykti, jam visada atleidžiama, visi draugai žinome, kad vis tiek Fredas vėluos.
Su pirmaisiais aperityvui patiekto šampano purslais juokais svečiams pasiguodėme, kad jau manėme niekada nebesulauksią jų. Tada ir gavau pirmąją prancūziškos etiketo, leidžiančio ir net verčiančio vėluoti, pamoką iš žaviosios Jacquelline, kurią nuolat cituoju savo knygoje „Prancūzija mon amour“.
Kaip savo knygoje „Gyvenimo šokis: laikas kultūroje ir laikas gyvenime“ teigia amerikiečių antropologas Edwardas T. Hall'as, tautos gali būti skirstomas į tas, kurių laiko suvokimas yra monochroninis – vienas dalykas vienu metu, ir polichroninis – daug funkcijų, atliekamų vienu metu. Monochroninį laiko skaičiavimą praktikuojančios tautos, pavyzdžiui, anglosaksų ar germanų palikuonys, laiką vertina kaip kažką vertingo: sakoma – prarastas, laimėtas, tuščiai praleistas, ilgai bėgantis, užmuštas laikas ir t.t. Jiems laiko savoka apibūdina gyvenimo tvarką, pagal kurią viskas yra sustyguota lyg fabrike. Atvykti ir išvykti laiku, nevėluoti – šios taisyklės laikomasi visais gyvenimo atvejais, išskyrus gimimą ir mirtį, kaip juokaujama „L'Obs“ straipsnyje.
Šalyse, kur daugiau chaoso ir trukdžių (pavyzdžiui, Afrikoje, Pietų Amerikoje), ar hedonistinių malonumų bei lotynų kultūros persunktose Europos šalyse (Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje) laikas teka kita vaga – daug lėčiau. Polichroninis laiko suvokimas čia apibrėžia laiko sąvoką daug švelniau, taiko tam mažiau apribojimų ir taisyklių, susitarimai gali būti greitai keičiami, į susitikimus atvykstama pavėluotai ar jie visai atšaukiami.
Šią pastraipą puikiai iliustruoja mūsų draugų – brazilės Cris ir jos vyro, tikro prancūzo paryžiečio Sebastiano reakcija. Neseniai Michelin žvaigždute pažymėtame restorane „La Tour des Vents“, pro kurio langus atsiveria puiki Bergerac'o panorama, vyko vietinių vynų degustacija-vakarienė.
Mūsų draugai – pora iš Pietų Amerikos ir hedonistiškos Europos – jautėsi sutrikę ir galbūt net lengvai įžeisti, ypač brazilė sutuoktinė, nes prabangaus restorano administratorius primygtinai keletą kartų pakartojo prašymą nevėluoti daugiau nei penkias minutes. Mat restorano šefas buvo sugalvojęs ypatingą meniu, derantį prie Bergerac'o vynų, ir viskas turėjo būti patiekiama visiems svečiams sinchroniškai – praleidę vieną patiekalą ar vyną, pavėlavusieji būtų praradę ir didelį malonumą bei netekę dalies pažintinės vakarienės žavesio.
Nemažai amerikiečių, o ir mano lietuviai draugai, gyvenantys Paryžiuje, dažnai piktinasi, paryžiečiai – tikri snobai, negerbiantys kitų laiko. Mat jie gali be sąžinės graužimo paskutinę minutę atšaukti susitarimą eiti į kiną penktadienio vakarą ar sutartą vakarienę, arba vietoj kino pasiūlyti eiti į parodą ir t.t.
Kartais net kirba mintis, kad jie taip nepagarbiai elgiasi tik su užsieniečiais. Deja deja, turiu jus nuvilti – taip pat neva nepagarbiai jie traktuoja ir savo tautiečius, tik visai nemano, jog tai – nepagarba, tiesiog, c'est la vie – toks gyvenimas.
Ne kartą yra tekę penktadienio vakarą Paryžiaus metro stebėti įaudrintus pokalbius mobiliuoju telefonu: kažkas kitame ryšio gale paskutinę minutę pakeičia savo planus, o metro labirintais aukštakulniais kaukšinti paryžietė arba elegantiškas raudonu šaliku plevėsuojantis monsieur piktinasi: „Tiesiog puiku, linkiu tau smagaus vakaro ne su manimi ir ačiū, kad palikai mane vieną ant ledo savaitgalio išvakarėse.“
Net į pasimatymas paryžiečiai monsieur savo širdies damas mėgsta kviesti paskutinę akimirką, ir dažniausiai SMS, o ne skambučiais. Ir visai ne todėl, kad turi bent kelias širdies damas vienu metu, kas irgi neabejotina, yra labai dažnas reiškinys po Paryžiaus pilku dangumi ir gal kiek retesnis Prancūzijos provincijoje. Tiesiog paryžiečiai yra spontaniški lotynai – ir tuo didžiuojasi.
Ir čia ne aš išsigalvojau, paklauskite vargšių paryžiečių madmuazelių ir madamų, kurios yra išvargintos šios tradicijos, bet „il faut vivre avec“ – tenka su tuo susigyventi, susitaikyti. Maža to, kad jos iki paskutinės akimirkos nežino savo planų, sulaukus pasiūlymo kartu praleisti vakarą, joms dar ilgai tenka žaisti ir maivytis, neva jos pagalvosiančios, nes turėjusios kitų planų, – juk nepasirodysi čia pat užkariauta be jokių pastangų ir kovos.
Amerikiečių psichologas Robertas Levine'as, ilgai tyrinėjęs antropologo Hall'o darbus, teigia, kad kai kurios kultūros laiką matuoja penkių minučių intervalu, todėl prancūzams septynios minutės – joks pavėlavimas. Pasak jo, kai kurios tautos, ypač Rytuose bei Afrikoje, išvis nelinkusios apibrėžti tikslaus laiko. Tiesiog sakoma: susitiksime prieš pietus, po saulėlydžio arba, kaip mėgstama kartoti Burundyje – kai karvės grįš į gardus.
Kartais man rodosi, kad ir civilizacijos bei etiketo suvaržyti prancūzai visgi gyvena kažkokiu paslaptingu saulės, o ne laikrodžio ritmu. Štai kad ir šiandien, skambinu į valstybės iždą susitarti dėl susitikimo. Madam manęs teiraujasi, ar penktadienio ankstyvą popietę man būtų patogu.
Aš kiek sutrinku, nes kas gi ta ankstyva popietė – iškart po vidudienio? pirma valanda dienos? ar pusė trijų? Mano šiaurietiškas monochroninis laikas, net gyvenant kaime ir pietuose, yra suskaičiuotas pusvalandžio intervalais kaip minimum. Juolab, seni metai baiginėjasi, laiko lieka tik apgailėtini trupiniai, o reikalų, būtinų atlikti dar šiemet, nepadoriai daug.
Tad pasiteirauju, kurią valandą ji turinti omeny konkrečiai? Dabar jau madam biurokratė suklūsta ir kelias sekundes svarsto. „Na, gal kokią antrą valandą? Jums patogu? Jei taip, tai tarp antros ir pusės trijų užsukite, lauksime“, tarsteli ji. Palinkime viena kitai geros metų pabaigos ir gero vakaro bei sutariame tokią apytikslią, polichroninę, mano manymu, susitikimo valandą – tarpinę.
Dar man įdomu, ką amžinai vėluojantis Fredas turėjo omeny, šiandien skirdamas mums pasimatymą restorane „vers sept heures“ – apie septintą vakaro? Nes aš jį juokais prigrasinau nevėluoti, mat rytoj turiu svarbų susitikimą, o Jurgiui anksti į darbą – negalime sau leisti ilgos prancūziškos vakarienės iki vidurnakčio ar ilgiau, nors ir rizikuojame būti apšaukti nuobodomis. Ir jis davė man Fredo garbės žodį nevėluosiąs, na, bent jau ne pusvalandį, nusijuokė jis. Bet tas žodelytis „vers“ – apie – mane kažkodėl labai neramina....
