Sekso su paaugliais propaguotojas
Sausio 2 d. rašytoja ir leidyklos „Éditions Julliard“ vadovė Vanessa Springora išleido knygą „Le Consentement“ – „Abipusiu sutikimu“, kuri suardė visus Paryžiaus intelektualinio elito tabu ir akimirksniu tapo bestseleriu – jau po poros savaičių buvo kartojamas knygos tiražas.
Atviroje memuarų knygoje moteris pasakoja skaudžią istoriją, vertą V. Nabokovo „Lolitos“ – devintame dešimtmetyje, būdama penkiolikmetė paauglė ir net motinos perspėta apie G. Matzneffo pedofilo reputaciją, ji įkliuvo į dvejus metus trukusį perversišką tikros meilės, kaip tuomet jai atrodė, ir sekso santykį su garsiu penkiasdešimtmečiu rašytoju.
V. Springora knygoje išdėstytų faktų tikrumu sunku netikėti. Pats pedofilijos propaguotojas ne kartą yra teigęs saugantis savo nepilnamečių pasijų jam rašytus aistringus laiškus. Kaip įrodymą – visos jo meilės istorijos buvo tikros, nekaltos, nepriverstinės, todėl negali būti smerktinos. Be to, aštuntame dešimtame dešimtmečiuose rašytojas, prisidengęs laisvamanio, progresyvaus intelektualo, kovotojo prieš sustabarėjusią buržuazinę visuomenę bei jos vertybes, šydu ne kartą televizijos eteryje gražbyliavo – vaikai bei paaugliai irgi turi teisę į seksualinį malonumą ir jis jiems tai suteikia.
Vienos prestižiškiausių Prancūzijos leidyklų „Gallimard“ leidžiamas rašytojas Matzneffas 1980–1990 m. prancūzų televizijos literatūrinėse bei rimtose pokalbių laidose, kuriose aukštomis frazėmis buvo intelektualiai kalbama apie literatūrą, meną, visuomenės reiškinius bei filosofiją, be jokio sąžinės graužaties šešėlio pasakojo apie savo seksualinį apetitą ir gyvenimą, sekso turizmą bei nuotykius su nepilnamečiais, tituluodamas save „švelniu sekso malonumų iniciatoriumi“.
Šių TV laidų šokiruojantys įrašai jau antrą savaitę sukasi visuose virtualios erdvės kanaluose ir yra vieni žiūrimiausių Prancūzijoje, surenkantys daugiau peržiūrų nei interneto čempionai kačiukai.
Dar anksčiau, 1974 m., Matzneffas išleido autobiografinį traktatą šia tema „Les Moins de Seize Ans“ – „Jaunesni nei šešiolikos metų“. Knyga šlovina jauno, nekalto kūno teikiamus seksualinius malonumus, paauglių teisę į seksualumą ir detaliai nupasakoja, kaip vilioti labiausiai socialiai bei psichologiškai pažeidžiamus paauglius, logiškai vertinant, tikra patarimų knyga-vadovas pedofilams. Knygos tikslas, autoriaus teigimu, – kontra-argumentuoti kaip tik tais metais išėjusiam įstatymui, kuriuo buvo nustatytas minimalus nepilnamečių asmenų amžius (16 metų), kai seksualiniai santykiai yra nebaudžiami įstatymo.
Bet tiek į įstatymą, tiek į Matzneffo išpažintis, panašu, tais laikais Prancūzijoje, po 68-ųjų gegužės studentų sukeltos revoliucijos vis dar svaigstančioje laisvos meilės ir laisvos visuomenės idėjomis, buvo užsimerkta. Tad nenuostabu – nei Matzneffas, nei jo knyga, išėjusi praūžus šešeriems metams nuo 68-ųjų įvykių, nebuvo pasmerkti. Iki mūsų dienų bei Paryžiaus Lolitos V. Springora išpažinties.
Intelektualas pedofilas su valstybiniu ordinu
Energijos bei įkvėpimo iš jaunų kūnų sėmęsis seksualinis vampyras – itin produktyvus rašytojas, nuo šeštojo dešimtmečio ilgą laiką kone kasmet išleisdavęs po knygą, tiesa, ne tokiomis pikantiškomis, bet intelektualiomis, politinėmis ir svarbiomis visuomenei temomis. Už šią rimtąją literatūrinę veiklą jis ne kartą apdovanotas svarbiomis premijomis.
Sekso su jaunomis moterimis, bent, tikėkimės, pilnametėmis, mylėtojas, erotinio žurnalo „Lui“ redaktorius, rašytojas Frédéric Beigbeder dabar daužosi į krūtinę ir prisiekinėja palaikantis V. Springora.
Bet vos prieš keletą metų, 2013 m., jis buvo vertinimo komisijos nariu, balsavo ir įteikė G. Matzneffui prestižinę Renaudot premiją. Be abejo, ne už odę pedofilijai, tvirtina F. Beigbederis, bet už rimtas tarptautinės politines apžvalgas bei filosofinius esė.
Iš kitos pusės, galima netgi džiaugtis premijos įteikimu G. Matzneffui. Mat Renaudot prizas buvo paskutinis signalas V. Springorai – tylėti bei slėpti savo gyvenimo istorijos nebegalima. Būtent tais metais ji ryžosi rašyti knygą ir paviešinti tikrąjį intelektualaus Paryžiaus Drakulos veidą.
Tai buvo kone pirmasis kartas, kai prabilta bent pašnibždomis, bet visgi viešai apie, švelniai tariant, ne visai padorius, tiksliau, baustinus įstatymu G. Matzneffo potraukius bei poelgius. Tačiau skandalas neįsisiūbavo ir nutilo. Iki šių metų sausio pradžios, kol pasirodė knyga – įrodymas, prieš kurį nebeužsimerksi, nebeapsimesi kurčias.
Bet net ir išgirdęs V. Springoros versiją iškart po Renaudot premijos įteikimo, F. Beigbederis liko artimas pedofilija kaltinamam rašytojui. Akivaizdu, tokie kaltinimai neturėjo būti siurprizas – Beigbederis tikrai nėra toks naivus, kad galėtų apsimesti iki šiol nežinojęs apie G. Matzneffo labiau negu dviprasmišką reputaciją. Nes intelektualų sluoksniuose apie tai au courant – buvo informuotas – visas Paryžius. Tačiau, kaip jis dabar teisinasi, nusprendęs neapleisti pagyvenusio rašytojo, bijodamas, kad šis nenusižudytų dėl prislėgusių kaltinimų pedofilija, be to, teigia nenorėjęs jungtis į puolančiųjų vieningą chorą.
Bandantis ginti savo reputaciją F. Beigbedė galbūt jau pamiršo kažkada priklausęs ir „Matzneffo bičiulių draugijai“. Kuo ji užsiimdavo, nežinia, tikėkimės, tik intelektualiai diskutuodavo filosofinėmis temomis ir vieną kitą erotinį juokelį, skirtą pilnamečiams, išgvildendavo, bet tokia draugija iš tiesų egzistavo.
Tikiu, F. Beigbedė šiomis dienomis stengiasi pamiršti ir tai, jog kažkada yra gyręsis – „Matzneffo dienoračiai yra mano bibliotekos šedevrai“. Būtent tie patys dienoraščiai, kuriuose pedofilija kaltinamas G. Matzneffas aprašo savo seksualinės laisvės siekį ir nepilnamečių inicijavimą į sekso malonumus.
Ko norėti iš erotomano reputaciją turinčio F. Beigbederio, jei net Prancūzijos vyriausybė neatsispyrė intelektualų sluoksniuose už savo rimtuosius darbus mylimo ir gerbiamo rašytojo pedofilo žavesiui – 1995-ais metais jis buvo apdovanotas Meno ir literatūros ordinu, aukščiausiu valstybiniu Prancūzijos apdovanojimu menininkui.
Tokį apdovanojimą turi tik keliolika prancūzų rašytojų. O kartu su šia garbe ir šlove jiems kiekvieną mėnesį iki gyvos galvos atitenka ir papildoma 1000 eurų renta. Tiesa G. Matzneffo rentai, reputacijai ir netgi galbūt laisvei po V. Springoros išpažinties iškilo rimtas pavojus.
Kol kas ji yra pirmoji, išdrįsusi garsiai prakalbti apie Paryžiaus pedofilą intelektualą, ir jos žodžių pakako, kad būtų pradėtas G. Matzneffo veiklos tyrimas dėl prievartos prieš nepilnamečius. Nors teisininkai ir abejoja, jog V. Springoros atvejis bus pretekstas teismui – jau įsigaliojęs senaties terminas. Belieka laukti, kol į teisėsaugą kreipsis ir savo tragiškus likimus ims pasakoti kitos šio žmogaus vėlesnės aukos, kurių, neabejotinai, yra daug.
Pavojus iškilęs ir visam G. Matzneffo literatūriniam paveldui. Jo knygas pradėta šalinti iš šalies bibliotekų, o „Gallimard“ leidykla pranešė nutraukianti santykius su rašytoju ir stabdanti jo knygų pardavimus.
Tik kiek pavėluotai atsibudo jų sąžinė ir sveikas protas, nes nuo 1990 m. iki visai neseniai leidykla entuziastingai spausdino jo dienoraščius, kuriuose intelektualas, itin didžiuodamasis savo laisve ir klestinčia „švelnaus seksualinių malonumų iniciatoriaus“ karjera (šiais laikais tai vertintume kaip pedofilo prievartautojo karjerą, bet kokie laikai, tokie papročiai), pasakoja savo meilės istorija su vos brandą pasiekusiais abiejų lyčių paaugliais, o Maniloje jis „iniciavo“ į seksualinę praktiką netgi vaikus iki 11 metų.
„Editions Léo Scheer“, kuri visai neseniai, 2005 m. perspaudino skandalingąjį vadovą pedofilams „Jaunesni nei šešiolikos metų“ bei Matzneffo antrąjį veikalą nepilnamečių erotikos tema „Passion Schismatiques“ – „Prieštaringos aistros“, nepraėjus ir savaitei po pedofilo aukos V. Springora autobiografinės knygos pasirodymo, pranešė stabdantį, pasirodo, skandalingų (ups, siurprizas) knygų pardavimus. Tiesa, savo tinklalapyje leidykla, net pasirodžius lolitiškai V. Springora išpažinčiai, dar liaupsino grobuonio literatūrinį talentą ir įvardindama šias knygas kaip „stiprų literatūros kūrinį, kupiną aistros, tikrą paminklą laisvei ir kovai prieš visų formų obskurantizmą, intelektualinį tamsumą“.
Net gigantas „Amazon“ nutraukė „Jaunesni nei šešiolikos metų“ knygos pardavimus. Tiesa, dabar itin retus šios knygos egzempliorius už kelis šimtus eurų galima nusipirkti eBay.
Po sausio pradžioje įsisiūbavusio skandalo oficialus rašytojo Matzneffo tinklalapis, kuruojamas paslaptingo „draugo“, gyvenančio Azijoje, buvo uždarytas. Nebepamatysime nuotraukų, kuriose intelektualiai paslaptingu šydu pridengtų viliojančių Matzneffo akių žvilgsnis nukreiptas tiesiai į objektyvą, o jo ranka švelniai laiko besišypsančių jaunų aukų rankutes.
Kartus 68-ųjų gegužės laisvės skonis
Springorai paviešinus savo lolitišką istoriją, visuomenėje kilo skandalas ir pasipiktinimų banga – jau kelintą savaitę apie tai tik ir tešnekama, daugiau dėmesio skiriama nebent šalį paralyžavusiems pilietiniams protestams prieš pensijų reformą. Vargšė Prancūzija, tituluojanti save laisvos meilės ir intelektualinės šviesos bei meno šalimi, o tikrovėje purtoma sutrikusio transporto, streikų, reformų ir šlubuojančios ekonomikos konvulsijų.
Sprogus Paryžiaus intelektualinio elito nekaltumo ir neliečiamumo mitui, šalies visuomenė dabar desperatiškai bando persvarstyti savo moralines vertybes bei kas leistina ar neleistina meno vardan ribas, numaldžiusi įtūžį stengiasi suvirškinti karčią tiek ilgai propaguotos ir nebaudžiamos laisvės piliulę. Tos pačios minties, išraiškos bei elgesio laisvės, kurią pasėjo pačių prancūzų taip romantizuojama 68-ųjų gegužės revoliucija.
Kas labiausiai šokiruoja šioje istorijoje, iki šiol nei visuomenė, nei tuometiniai Matzneffo pokalbių laidų partneriai ar vedėjai – Paryžiaus meno ir intelektualų elitas – net nebandė kvestionuoti, ar toks rašytojo seksualinis elgesys yra jei ne nusikalstamas, tai gal bent mažų mažiausiai amoralus.
Prancūzijos galingieji – tiek politikai, tiek meno pasaulis – iki 2020 m. sausio 2-osios juo netgi žavėjosi, na, ne kaip pedofilu, bet kaip laisvos sielos intelektualu, kuriančiu ne tik pedo-pornografinius, bet ir labai rimtus esė bei romanus.
Praėjus geram dešimtmečiui po Matzneffo „Jaunesni nei šešiolikos metų“ knygos premjeros, tuometinis Prancūzijos prezidentas F. Mitterrandas literatūros žurnale „Matulu“ šlovino knygos autorių – šventai naiviai viliuosi, galbūt buvo jos neskaitęs, nes kitaip sveiku protu sunkiai suvokiamas prezidentinis ir žmogiškas elgesys.
Bet sprendžiant iš jo citatos, ilgametis Prancūzijos prezidentas netgi labai gerai žinojo rašytojo kūrybą: „Gabrielius Matzneffas rašė dienoraštį nuo tada, kai buvo šešiolikos ir atrodo, vienintelis jo priešas buvo – gravitacija, žemės trauka. Nes šį hedonistą iš prigimties, malonumų mylėtoją, pirmyn veda jo aistringos viduržemiškos kultūros šaknys. Nenuilstantis gundytojas, apibūdinantis save kaip Doriano Grėjaus ir Drakulos simbiozę, visuomet stebino mane savo ekstramaliu skoniu stipriems ir giliems apmąstymams“.
Bet tokia šalies valdovo pozicija netgi nestebina žinant to meto Prancūzijos visuomeninį kontekstą. Mat po 68-ųjų revoliucijos Paryžiaus intelektualai su Jean Paul Sartru ir Simona Beauvoir priešakyje svaiginosi ne tik socializmo-komunizmo ideologiniu kokteiliu, bet ir žavėjosi laisvo sekso bei antiburžuazinės visuomenės idėjomis.
Maža to, jie visi saugiai slėpėsi po šūkiu „Draudžiama drausti“. Suprask – individo laisvė be jokių apribojimų, nes bet koks draudimas ar kaltinimas nepadorumu kvepia buržuazijos ir kapitalizmo pelėsiais, o tai – ne rokforo sūris, kad būtų malonu.
„Draudžiama drausti“ iš tiesų buvo 68-ųjų gegužės revoliucijos šūkis, kurį pirmą kartą sugalvojo ir skandavo Sorbonos studentai, išėję į gatves protestuoti prieš tai, jog vaikinams ir merginoms tuo metu buvo draudžiama lankytis vieni kitų bendrabučiuose.
Pavogtų studentiškų bučinių ir buržuazinių tėvų bei visuomenės uždrausto ikivedybinio sekso vaisiaus troškimas tuomet taip išjudino visuomenę, kad netrukus prie studentų streikų prisijungė darbininkai ir intelektualai, keliems mėnesiams visiškai suparalyžuodami Prancūzijos ekonominį bei socialinį gyvenimą. Paryžiaus gatvės su barikadomis ir į policininkus skriejančiais išardyto grindinio akmeninis tų metų gegužę priminė karo metų scenas. Be abejo, pagardintas prancūziška romantika – visą pasaulį apskriejo nuotrauka, kurioje vidury mūšio lauko ant grindinio, pamiršę viską pasaulyje, bučiuojasi du įsimylėjėliai.
Daugumos romantizuojami 68-ųjų protestai tapo ne tik seksualine, bet ir tikra politine, visuomenės moralės revoliucija – žlugo senosios buržuazinės visuomenės vertybės, pirmą kartą buvo realiai pradėta kalbėti apie moterų laisvę ir teises, nusisukta nuo turto siekimo ir kapitalistinių idealų ir t. t. Bet kaip ir kiekvienas progresas, kaip ir kiekviena revoliucija, pasirodo, turi savo tamsiąją pusę. Apie tai, kad revoliucija suvalgo savo vaikus prancūzai-revoliucionieriai iš prigimties, matyt, bus pamiršę.
Į valdžią atėjus socialistui François Mitterrandui, tam pačiam, kuris taip liaupsino Matzneffo literatūrinį talentą ir stebėjosi jo drąsiomis, giliomis įžvalgomis, seksualinės ir intelektualinės studentų bei darbo klasės revoliucijos lyderiai su visais savo šūkiais ir padoriais ar nepadoriaisi pomėgiais netrukus tapo itin įtakingais visuomenės ir politikos veikėjais. Įtakingais ir dėl to nebaudžiamais, nes kas gi pasipriešins šventos visuotinės laisvės idėjoms, rizikuodamas užsitraukti supelijusio senamadiško „buržujaus“ reputaciją.
Galų gale, juk viskas, kas daroma, buvo daroma vardan visų mūsų laisvės, vardan meno, savo pasiteisinimui pasakytų dabar tuometiniai intelektualai, dabar lemenantys – buvo tokia epocha, ką padarysi, ech, laisvė, jaunystė… Juk ir pats Matzneffas dar vos prieš keliolika metų, skaitytojo užklaustas apie savo neįprastus, švelniai sakykime, polinkius, viešai lyg teisinosi, lyg tvirtino:„Kaltės jausmas – tai kaip trąša menininkui, todėl tikras menininkas laimingas jį patirdamas. Sąžinės priekaištai formuoja genijaus sielos raumenis“.
Netgi kai 1977 m. Matzneffas, tiesa, anonimiškai, inicijavo peticiją, kad iš kalėjimo būtų paleisti trys pedofilai, mažai kam iš intelektualų kilo mintis nepasirašyti šios peticijos. Na, bent jau vienos prestižiškiausių Prancūzijoje leidyklos „Gallimard“ tuometiniam vadovui Philippe Sollersui, taip pat visų šlovinamam egzistencialistui filosofui Jean-Paul Sartre ir jo mūzai, prancūziškojo feminizmo pradininkei, laisvos meilės vaidilutei Simone Beauvoir, rašytojui intelektualui, meilės analitikui Rolandui Barthesui, būsimam Prancūzijos kultūros ministrui F. Mitterrando vyriausybėje Jackui Langui ir kitiems intelektualams peticija pasirodė visai priimtina bei verta jų autografų.
Beje, tas pats P. Sollersas, buvęs Matzneffo leidėjas ir buvęs „Gallimard“ leidyklos vadas, net dabar, pasirodžius V. Springoros lolitiškiems memuarams, ėmė viešai ginti savą rašytoją, teigdamas laikraščiui „Libération“ – „pedofilija yra naujas socialinis fenomenas“, suprask, nežinojome, kad tai nusikaltimas.
O 1970-aisiais tame pačiame „Libération“, kairiųjų pažiūrų laikraštyje, įsteigtame peticiją už pedofilų paleidimą iš kalėjimo pasirašiusio egzistencialistų filosofijos pradininko J. P. Sartre, oficialiai buvo spausdinami asmeniniai skelbimai, kuriuose suaugę ieškodavo vaikų, toks savotiškas „Tinderis“ pedofilams, įsivaizduokite.
Maža to, vieno labiausiai žinomų ir vertinamų tiek Prancūzijoje, tiek visame pasaulyje filosofo J. P. Sartre laikais šio laikraščio redakcijos patalpose buvo įkurta pedofilų gynimo draugija. Tai, neabejotinai, įvyko su Sartre, kaip laikraščio steigėjo, sutikimu. Pasiteisinant, neva laisvų ir atvirų, progresyvių pažiūrų laikraštis pasisako prieš bet kokius seksualinius draudimus ir represijas. Tiesa, dabar „Libération“ redakcijos pozicija pedofilų atžvilgiu jau pasikeitusi į nedraugišką bei netolerantišką jiems pusę – laikraščio administracija likus porai dienų prieš pasirodant V. Springoros knygai suskubo pranešti apie tai.
Pavėluotos elito mea culpa raudos
Panašu, Paryžiaus Lolitos memuarai verčia daugumą 68-ųjų revoliucijos laisvamanių atsižengnoti nuo savo kadais išsakytų „progresyvių ir laisvų“ minčių apie seksą, ypač, su vaikais bei nepilnamečiais.
„Mes visi esame kalti, nes savo tyla bei užmerktomis akimis leidome Matzneffui nebaudžiamam daryti nusikaltimus“, dabar rypauja medijų kanalais sąžinės graužaties kankinami Paryžiaus rašytojai, leidėjai ir kiti intelektualai.
Bet tais laikais, kai Matzneffas buvo ant bangos, Prancūzijos leidybos pasaulyje tvyrojo omerta – tylos įstatymas. Jį pažeidus, tai yra, garsiai suabejojus gerbtino autoriteto ir rašytojo reputacija, kitiems rašytojams grėsė užmarštis ir karjeros žlugimas. Ne vienas autorius, išdrįsęs gerbtinoms leidykloms pasakyti savo įtarimus dėl Matzneffo pedofilinių polinkių, buvo įspėtas – jo asmeninės knygos bus nustotos spausdinti, jei jis toliau tęs neva šmeižtą prieš intelektualą.
Studentų revoliucijos lyderis, dėl savo komunistinių pažiūrų ir ugninės plaukų spalvos tuomet pramintas „Raudonuoju“, Danielis Cohnas-Benditas, dabar jau pensininkas, bet dar visai neseniai buvo Europos Parlamento Žaliųjų partijos lyderiu, šiomis dienomis, panašu, raudonuoja dar labiau nei jaunystėje.
Ir yra dėl ko. Mat viešoje erdvėje praėjusią savaitę ėmė suktis senas geras 1982 metų literatūrinės TV laidos „Apostrophes“ archyvinis įrašas, kuriame tuomet raudonų, o vėliau žalių pažiūrų ekscentrikas į eterį paleido frazę: „Kai penkerių metų mergaitė tave nurenginėja – tai fantastiškas pojūtis! Fantastiškas todėl, kad tai – abosoliutiškai erotomaniakiškas žaidimas!“.
Ši D. Cohno-Bendito frazė sukėlė atominės bombos stiprumui prilystančią pasmerkimo ir pasipiktinimų bangą socialiniuose tinkluose. Jis, be abejo, puolė teisintis – niekada gyvenime jokio vaiko nėra nuskriaudęs ar tvirkinęs, ši frazė pasakyta siekiant šokiruoti užsispazmavusią buržuazinę visuomenę, tai tik žodis, minties laisvės išraiška ir nieko daugiau. Dar, pridūrė pasiteisinimui, tuomet tokie buvo laikai, tokie papročiai, tokios tradicijos, niekam net į galvą nešaudavo, jog pedofilija – seksualinis išnaudojimas.
Keista, aišku, kad Paryžiaus intelektualų elitas taip prastai išmanė įstatymus, nes jau tuomet ši veikla, kuri yra tikrų tikriausia prievarta prieš mažametį, jokio abipusio susitarimo čia nėra ir niekada nebus, buvo įstatymiškai buvo pripažinta nusikalstama ir baudžiama, aišku, jei pagaunama ir įrodoma.
Bet, panašu, aukos tuomet ir dar ilgai po to dėl gėdos stigmos nedrįsdavo skųstis, taigi, nėra aukos, nėra ir nusikaltimo teoriškai. Tik vėliau, prakalbus apie klierikų pedofilų nusikaltimus, o po kurio laiko ir įsisiūbavus #metoo judėjimui, griuvo visi tabu ir visuomenė buvo šokiruota pedofilų nusikaltimų mastais.
Tačiau praeityje nepilnametės aukos tylėjo, o suaugusieji arba iš gėdos ir baimės, arba iš tuštybės tylėjo drauge – aukų šeimos nenorėjo kelti viešo skandalo, o visuomenės autoritetai nenorėjo atmerkti akių bei patikėti, ką iš tikrųjų mato ir girdi, kiti tylėjo drebėdami dėl savo karjerų. Be to, kaip jau minėjau, apsėsti laisvės ir „draudimo drausti“ idealų, tuometiniai prancūzai norėjo būti kuo mažiau panašūs į tuos užsispazmavusius tradicinių vertybių buržujus, taigi tuo prisidengdami daug ką pateisindavo arba pasirinkdavo daug ko nematyti, neįgarsinti, nesmerkti.
Tam buvo palanki ir teisinė dirva – iki šiol pats prievartos, seksualinės veiklos aktas be aukos sutikimo ar pasinaudojus jos fiziniu ar psichologiniu bejėgiškumu pagal prancūziškus įstatymus yra labai miglotai apibrėžtas, o devintame dešimtmetyje jis buvo dar mažiau aiškus. Pavyzdžiui, tam, kad nusikaltėlis būtų nubaustas, turi būti tvirti įrodymai, fizinės prievartos ženklai ant kūno, įsilaužimas į aukos butą ir pan. Kas pedofilijos atvejais ne visada pasitaiko, kartais prisiviliojama saldainiais arba išnaudojami į sekso vergiją parduoti azijiečių vaikai, kurie nelabai kam rūpi.
Tiesa, negalima sakyti, jog visi intelektualai ir suaugusieji, klausydamiesi Matzneffo televizinių išpažinčių ir pedofilijos propagandos, tylėjo bei pritarė jam. Deja, tokia buvo tik viena moteris ir ji buvo ne prancūzė, o kanadietė – rašytoja Denis Bombardier.
Praėjus trims metams po to, kai nepilnametės Vanessos ir penkiasdešimtmečio intelektualo santykiai buvo baigti, toje pačioje literatūrinėje laidoje „Apostrophes“, kurioje savo pedofilines svajas mėgo pasakoti Matzneffas ir kiti prancūzų intelektualai, dalyvavo ir viešnia iš už Atlanto, drąsi galbūt dėl to, kad tiesiog buvo sveiko proto moteris ar todėl, kad nepriklausė jokiems Paryžiaus intelektualų ratams, mafijoms ar uždaroms grupėms.
Laidos vedėjas, prancūzų iki šiol taip mylimas intelektualas B. Pivot, pristatydamas laidos svečius Matzneffą pavadino „tikru sekso edukacijos profesoriumi“, turėdamas omenyje jo atvirus dienoraščius ir knygą „Jaunesni nei šešiolikos metų“. Nes kaip gi kitaip pavadinti žmogų, kurio knygoje puikuojasi frazė – „miegoti su vaiku, tai šventa patirtis, įšventinimo ritualas, dvasinis nuotykis“. Matzneffas, išgirdęs tokį titulą, ėmė murkti it patenkintas katinas ir leidosi į autopagyrūnišką pedofilinių idėjų kupiną monologą, kurį nutraukė rašytoja iš Kanados.
Ji leido sau ištarti – „Man atrodo, aš gyvenu kitoje planetoje… Nes tai, ką ponas Matzneffas pasakoja savo, beje, be galo man asmeniškai nuobodžioje ir pasikartojančioje knygoje apie laimingas jo sodomiją patyrusias keturiolikmetes ir penkiolikmetes….“. Matzneffas puolė į kontrataką, prašydamas kolegės rašytojos netapti agresyvia – mėgstamiausia moterų žeminimo taktika iki šiol, sutikite.
Bet D. Bombardier pabaigė savo kalbą nekreipdama dėmesį į jo įžeidinėjimus ir pasakė, kad be abejo nepilnametės svaigsta nuo Matzneffo, bet ne nuo analinio sekso su juo, o nuo jo tam tikros literatūrinio korifėjaus, laisvamanio mąstytojo auros. Ji pabrėžė: paprasti į pedofiliją linkę pagyvenę vyrai prisivilioja vaikus saldainiais, o Matneffas – savo intelektualo reputacija.
Jeigu rašytoja iš Kanados bent žodžių apgynė Paryžiaus pedofilo aukas, deja, jos pačios negynė niekas. Šis išsišokimas prie prancūzų literatūrinį elitą vos nekainavo jai rašytojos karjeros – D. Bombardier knygos pardavimai ženkliai krito netrukus po to, kai pasirodė kritinis ir įžeidus žinomos prancūzų leidėįjos Josyane Savigneau straipsnis. Straipsnyje įtakinga leidėja vadino Matzneffą „žmogumi, kuris myli meilę“ ir visiškai sudirbo D. Bombardier knygą „Širdies virpesiai“. Maža to, kanadiečių rašytoja po savo pozicijos išsakymo populiarioje TV laidoje dar ilgai būdavo įžeidinėjama asmeniškai ir viešai – vadinama frigidiška moterimi, nežinančia, kas yra tikra prancūziška meilė ir išvis sekso malonumai.
D. Bombardier devintame dešimtmetyje buvo vienišas karys prieš galingą Paryžiaus intelektualų mafiją – būtent taip prancūzų ir užsienio spauda taip tituluoja gana uždarą ir paslapčių kupiną Paryžiaus intelektualų ratą. Bet šįkart, panašu, intelektualaus opiumo liaudžiai mulkinti nebepakaks, ir Prancūzijos, o tiksliau, Paryžiaus intelektualiajam elitui teks atsibusti iš ilgamečio letargo ir pateptųjų kastos neliečiamumo, nebaudžiamumo miego.
V. Springora autobiografija tapo būtent tuo „last call“, paskutiniu skambučiu, pažadinusiu ne tik intelektualų Olimpą, bet ir visą visuomenę. Prancūzai nebenori daugiau girdėti apie elitą, kuriam visi nusikaltimai– lyg ančiai vanduo nuteka be pėdsakų, Tikimasi, ši tikra, paauglės ir penkiasdešimtmečio vyro aistringais laiškais bei nuotraukomis pagrįsta Lolitos istorija ateityje nebeleis talentu pateisinti nusikaltimų, ypač, seksualinių.
Prancūzija labai didžiuojasi savo kaip laisvos meilės ir laisvos meninės išraiškos gynėjos reputacija šiame politkorektiškame pasaulyje, kuris iš tiesų kartais primena ekstremistiškai iškreiptų veidrodžių karalystę. Ir į #metoo judėjimą prancūzai žiūri atlaidžiau nei anglosaksoniškos šalys, beje, neretai, su pašaipa, bijodami, kad judėjimas netaptų prielaida minties ir žmonių laisvės cenzūrai. Bet Springora ir Matzneff’o istorija, tenka pripažinti, nekvepia ta prancūzų ginama laisve. Nes pedofilija be jokių išimčių – ne laisvė, o nusikaltimas.
Bet net ir šią atsibudimo akimirką ne visa senoji intelektualinio elito gvardija išsižada savo pedofilinių ar laisvamaniškų svajų ar bent jau paramos Matzneffui.
Pavyzdžiui, įtakinga literatūros redaktorė iš Matzneffo klestėjimo epochos Josyane Savigneau. Ta pati, kuri sugadino Kanados rašytojos karjerą vien už tai, kad toji drąsi moteris, nepriklausanti nei Prancūzijai, nei jos meno elitui, vienintelė visuotinės tylos fone išdrįso stoti pedofilo intelektualo aukų pusėn. J. Savigneau ir toliau, tiesa, šįkart ne „Le Monde“, bet socialiniuose tinkluose, gina „žmogų, kuris myli meilę“, kaip ji visuomet švelniai ir viešai vadino G. Matzneffą.
Nuo redaktorės neatsilieka ir skandalingais pareiškimais apie smurtą prieš moteris paskutiniu metu pagarsėjęs filosofas Alain Finkielkraut. Neseniai CNEWS televizijai jis pareiškė: „To meto intelektualai dirbo drauge laužydami tabu. O šiandien mes ir vėl susivienijame, kad nuramintumėme visuomenės įsiūtį ir gintumėmė sugriautas reputacijas… Santykiai su Springora nėra pedofilija. Paauglys ir vaikas ne tas pats. Tame nebuvo jokios prievartos. Tai buvo daroma abipusiu sutikimu.“
Paryžiaus Lolitos istorija
Ironiška, leidybos namai „Éditions Julliard“, kuriems dabar vadovauja savo memuarais visai Prancūzijai akis atvėrusi V. Springora, buvo pirmoji leidykla, prieš daug metų išleidusi skandalingą G. Matzneffo knygą-vadovą pedofilams „Jaunesni nei šešiolikos metų“.
Sausio pradžioje pasirodžiusioje autobiografinėje knygoje„Abipusiu sutikimu“ moteris atvirai pasakoja savo Lolitos istoriją. Būdama penkiolikmetė paauglė V. Springora susipažino su charizmatišku intelektualu, vienos prestižiškiausių leidyklų „Gallimard“ autoriumi, rašytoju G. Matzneffu, tuomet penkiasdešimtmečiu.
„Aš sėdėjau svetainės kampe skaitydama Balzaką, kai pajutau jo buvimą greta, jis buvo toks nežemiškas, tarsi nužengęs iš kitos galaktikos“, – apie tai, kaip užsimezgę jų ryšys ir kaip greitai ji pateko į profesionalaus pedofilo paspęstas pinkles, memuaruose pasakoja moteris.
Netrukus G.Matzneff as pradėjo aistringais laiškais ją vilioti susitikimams, kurių metu žadėjo gardžiausius ir prabangiausius pyragėlius, kiek tik ji pageidaus, be abejo, jo bute. Vilionės pyragėliais labai greitai virto dvejus metus trukusiu perversišku meilės ir sekso romanu, kurio metu suaugęs gerokai vyresnis vyras kelis mėnesius tenkino savo aistrą sodomizuodamas paauglę, kol galų gale chirurgas pašalino jos nekaltybę ir jie galėjo užsiimti „vaniliniu“ seksu.
Jų „meilė“ netikėtai baigėsi tuomet, kai V. Springora slapta nuo „mylimojo“ perskaitė savo „seksualinio mentoriaus“ intymius dienoraščius. Ironiška, oficialiai išleistus keletą metų vos po jos gimimo, kuriuose Matzneffas atvirai pasakoja apie savo aistrą ankstyvą brandą pasiekusiems abiejų lyčių paaugliams, o kartais net vaikams iki 11 metų.
G. Matzneffas, be abejo, buvo draudęs jai skaityti šiuos savo kūrinius. Tad kai mergina pasipriešino ir praregėjo, jis ėmė ją bausti ignoravimu. Kadangi jam buvo sėkmingai pavykę per porą metų atriboti paauglę nuo šeimos bei draugų, toks „mylimojo“ elgesys bei šokas sužinojus teisybę buvo stiprus psichologinis smūgis dar nesubrendusiai paauglei.
Paskutinis lašas Vanessos kantrybės taurėje ir jos išsilaisvinimo pradžia buvo suvokimas: „mylimasis“, jai bręstant ir tampant jauna moterimi vis labiau praranda susidomėjimą ir jau seniai yra neištikimas su kitomis Lolitomis, taigi – ji niekuo neišskirtinė.
Ne paslaptis, manipuliavimas išskirtinumu, svarbumu, buvimu vieninteliu tokios ypatingos, slaptos meilės objektu yra viena iš pedofilų taktikų, dažnai sėkmingai paveikiančių psichologiškai trapius paauglius ar vaikus.
V. Springora prisipažįsta: augdama išsiskyrusioje šeimoje su mama, ji desperatiškai ilgėjosi tėvo, todėl nesąmoningai siekė bei ieškojo vyriško dėmesio, to, kas galėtų pakeisti tėvo figūrą jos gyvenime. Net neįtardama, kad iš pradžių draugiškas suaugusio intelektualaus rašytojo dėmesys ir patarimai jai, į literatūrą linkusiai merginai, iš tiesų slepia jo perversišką seksualinį apetitą ir polinkius.
Ko gero, siaubingiausia šioje Paryžiaus Lolitos istorijoje – Vanessą su jos suaugusiu, o tiems laikams netgi, sakytume, pagyvenusiu „meilės objektu“ vieno vakarėlio metu jos pačios namuose supažindino jos tikra, nieko neįtarianti mama, dirbusi leidybos pasaulyje. Pastebėjusi, kad dukra ir suaugęs vyras netrukus užmezgė keistus ir itin artimus santykius, pagrįstus pyragėlių vilionėmis, motina bandė stabdyti paauglę ir drausti šį ryšį, aiškiai pasakydama jai, kad G. Matzneffas – pedofilas ir ši reputacija visiems žinoma.
Tačiau net ir tai išgirdusi mergina nepatikėjo motinos žodžiais. Atvirkščiai – paaugliškai protestuodama prieš gimdytojos valią, kaip tikra Lolita, tik dar labiau prisirišo prie savojo Humberto bei įtikino mamą – jų santykiai nekalti ir niekas jai negresia. Netgi kai merginos tėvas, prieš daug metų palikęs šeimą ir gyvenęs atskirai, sužinojo apie dukters ryšį su pagyvenusiu monsieur ir sukėlė didžiulį skandalą, bandydamas atvesti dukrą į protą, Vanessa pasipriešino – ji liko su „savo meile“. Būdama paaugle, prisipažįsta memuarų autorė, ji tvirtai tikėjo, kad G. Matzneffą ir ją sieja tikra meilė.
Deja, nei Vanessos tėvas, nei motina tuomet nesikreipė į teisėsaugą – galbūt bijojo viešo skandalo ir sugadintos dukters reputacijos, galbūt bijojo būti išmesti iš laisvamanių intelektų sluoksnio, o gal dėl kokių kitų priežasčių, nežinia.
Niekam iš suaugusiųjų, pavyzdžiui, mergaitės mokytojų ar mokyklos darbuotojų nekilo įtarimų, kodėl kažkoks vidurio amžiaus krizės kamuojamas vyriškis, kuris nėra nė vieno iš mokinių tėvas, trainiojasi aplink mokyklą ir kone kasdien pasitinka Vanessą.
Tiesa, kol ji ir puolusio angelo Gabrieliaus vardą nešiojantis nepilnamečių mėgėjas „draugavo“, Matzneffo įtartiną elgesį visgi tyrė Prancūzijos vaikų apsaugos tarnybos, gavusios nemažai anoniminių laiškų apie šį vyrą. Nežinia, ar tai tiesa, bet V. Springora savo memuaruose iškelia mintį – galbūt šiuos skundus rašęs net pats Matzneffas.
Įtarimas jai kilo supratus, jog kai kuriuose anoniminiuose laiškuose buvo tiek daug asmeninės intymios informacijos apie jų neįprastą porą, kurią žinoti galėjo tik jiedu ir mažai kas kitas.
Nežinia ar šie jos spėjimai tiesa, bet kodėl ir ne – jei jau esi iškrypęs ištvirkėlis, tai būk juo iki galo ir su fantazija. Memuarų autorė spėja: intelektų elitui priklausantis Matzneffas jautėsi nepakaltinamas ir nenubaudžiamas, todėl buvo pakankamai drąsus rašyti skundus pats ant savęs, taip tikėdamasis, jog tyrimas, pavojus judviejų meilei ir persekiojimo aura suvienys jo Lolitą ir jį amžinai. Nes kas gali būti gražiau paauglei, nei pasijusti tokia išskirtine – jiedu, įsimylėję ir vieniši, tik dviese prieš visą pasaulį.
Deja, pedofiliška įsimylėjėlių pora neilgai džiaugėsi dviese prieš visą pasaulį pojūčiu – kadangi Matzneffas buvo net prezidento liaupsinama įžymybė, tarptautinės politikos ir filosofijos temomis iš tiesų ką turintis pasakyti intelektualas, tyrimas netrukus buvo užgniaužtas, be abejo, iš viršaus.
Prireikė poros metų, kol Vanessa pati pagaliau fiziškai bei morališkai išsilaisvino iš pedofilo manipuliacijų ir pinklių. Tiesa, liko traumuota, išgyveno ne vieną depresijos ir valgymo sutrikimų periodą, daug metų krito ir kėlėsi, kol pagaliau pasijautė išgijusi ir galinti kalbėti apie savo patirtį. Tema, kodėl tėvai nesiėmė griežtų priemonių, kodėl nesikreipė į teisėsaugos institucijas, kad išgelbėtų paauglę, iki šiol kabo it kaltės ir atleidimo Damoklo kardas tarp tėvų, ypač motinos bei dukters, atviroje, skaudžioje autobiografinėje knygoje prisipažino rašytoja.
Po V. Springora memuarų belieka laukti, į kieno prancūzišką paslapčių sodą – le jardin secret – dabar bus mestas kaltinimų akmuo, ar išdrįs prabilti kitos Matzneffo bei intelektualų elito aukos.
Nežinia, ar ramiai miega Matzneffo bičiulis, buvęs kultūros ministras Jackas Langas, kai išgirsta klausimus apie 1982 m. pedofilijos skandalą alternatyvioje, vėliau labai skubiai mįslingomis aplinkybėmis uždarytos mokykloje netoli Nimo miesto. Į jos veiklą buvo įvilioti ir jis pats, ir Matzneffas, ir filosofai René Schéreris bei Michelis Foucault.
Tikiuosi, nėra ko bijoti nemažą sekso apetitą turinčiajam F. Beigbederiui, nes labai mėgstu jo taikliai mūsų visuomenės ydas bei tuštybę skrodžiantį humorą ir kūrybą. Ar nesisapnuoja išpažinčių košmarai apie sekso turizmą romane „Platforma“ atvirai pasakojančiam prancūzų literatūros enfant terrible Micheliui Houellebecqui?
Paryžius pilnas paslapčių, viešai žinomų ar tokių, apie kurias kalbama tik puse lūpų. Kaip, pavyzdžiui, dešiniųjų politikų ir moralės sargų jau seniai, bet be pasekmių, mėtyti kaltinimai Yves Saint Laurent partneriui, vienam turtingiausių Prancūzijos žmonių Pierre Bergé. Kalbos apie tai, kad rojaus vardo vertoje Marakešo viloje, kurioje dabar įrengtas YSL muziejus, būta ne tokio jau ir slapto pedofilų ratelio bei juos aptarnaujančių nepilnamečių, po Paryžių sklando jau labai seniai.
Deja, Bergé nebegali jau nei apsiginti, nei atgailauti, nes prieš porą metų prisijungė prie savo meilės YSL aname pasaulyje – dabar teteisia juos pats monsieur Dievas.
O likusiems gyviems kaltiesiems belieka krūpčioti ir baugščiai dairytis į praeiti, o mums belieka laukti – kas bus sekantis puolęs angelas.
