„Saugokime tradicinę šeimą, saugokime“, – klykia gynėjai. Nei kas į ją tiesia ginklus, nei kas jos verte abejoja. „Saugokime!“ – pritariu ir nesuprantu, ko čia rėkti. Lyg prie uždarytos parduotuvės įėjimo atsistojusi kasininkė rėktų: „Nevokite nieko, nevokite.“ Nei kas vagia, nei kam įdomu, o ir apvogti sunku užrakintą parduotuvę. Į jūsų šeimą niekas nesikesina, nurimkite. Jūsų šeima saugi tiek, kiek jūs patys ją saugote nuo savęs.
Tai, kad pusė rėkiančiųjų (bent statistiškai kas antra santuoka subyra) – išsiskyrę ir patys taip paniekinę tą tariamai šventą šeimos institutą, gal ir mažai svarbu. Bent jau man. Jūsų šeima – ką su ja norite, tą ir darykite. Tik taip baisiai gindami nepuolamą savąją šeimą, nedrauskite ją sukurti kitiems.
Įsivaizduokit, ateinu aš pas jus į daržą ir pradedu aiškinti: pomidorų negalima, braškės negražios, obelis iš vis kirvio prašosi. Užmetat akį į mano daržą – išvytę, iškritę viskas, bet aiškinu neužsikirsdama ir dar patariu, kaip nereikėtų jums didžiuotis užaugusiais moliūgais, nes prasta ta daržovė ir nieko jūs čia nesuprantat.
Jūs šitaip vaikštot po kitų žmonių širdis ir bandot juos įtikinti, kad jų daržas – neteisingas, nevertas būti, o jei būti ir gali, tai tik už spygliuotos tvoros, kad kas nepamatytų. Jūs esat neteisūs. Tiesiog. Net be jokių argumentų jūs liekat neteisūs. Jūs bandot paaiškinti, kaip kitam mylėti, ką kitam laikyti šeima, kaip kurti savo gyvenimą. Jūs jau esat pralaimėtojai ir man jūsų gaila. Joks savo gyvenimą mylintis ir juo patenkintas žmogus nebandys pažeminti kito žmogaus gyvenimo, meilės ir pasirinkimų. Nė vienas. O jūs esat toks. Ir jūs esat padugnė.
Nesidenkite Dievui, nes mylėti savo artimą ir jo neteisti – jo mokymas. Nesidenkite vaikais, nes tai, ko jūs nemokate jiems papasakoti, yra tik jūsų pačių problema. Nesidenkite niekuo, tiesiog atsistokite nuoga krūtine, į kurią mušdamiesi patys sau pripažinkite – jūs taip nesaugiai jaučiatės su savimi, taip bijote neatitikti net menkiausios normos, jums taip įskiepyta baimė būti kitokiu, jus taip sužalojo sovietai ar jų sužaloti tėvai, kad jūs bijote bet kurio kitokio žmogaus. Jūs tiesiog bijote. Ir būtent su baime, jei tik ją pripažintumėte, nieko blogo nėra.
Baimė mus, kaip mažus kačiukus verčia drėksti, šnypšti, bandyti pasirodyti didesniais už kitus. Nors aplinkiniams akivaizdu, kad tas kačiukas susidūrė su liūtu. Kiti žmonės, net jei jie nėra jums patogūs, jie yra liūtas. Liūtas yra kiekvienas, kuris geba mylėti save ir su atvirumu žiūrėti į kitokį, liūtas – kiekvienas, kuriam nesvetima baimė, bet jis geba ją pripažinti, liūtas yra tas, kuris į nepatogią ar nepažįstamą situaciją žiūri su smalsumu, vietoje komfortiško pasmerkimo. Jūs tuo tarpu – dar nesubrendę, maži kačiukai. Jums reikia užaugti.
Svajoju, kad mano vaikai gims šalyje, kurioje vietos bus visiems. Kad juos be baimės supažindinsiu su visais savo giminėje, nes skausmingų piktžaizdžių kol kas yra visur. Žinau, kad esu pokyčio dalis ir, kad tokiu gali tapti kiekvienas. Užtenka šiek tiek praverti akis ir leisti sau pasidomėti.
Baisiausia tai, kad savo baimės užpultomis akimis jūs puolate nuo bet kokios informacijos saugoti vaikus. Jie, šiaip, gana protingi sutvėrimai, vaiką sugadinti ir nubukinti iš principo gali tik jo tėvai. Ir jūs kesinatės į savo vaikų teisę būti išsilavinusiais, protingais ir atvirais. Jūs keikiate kiekvieną, net patį švelniausią mėginimą juos šviesti, teisindamiesi tuo, kad norite tai daryti patys. Tik ar darote, ar atimate galimybę į mąstymą? Atimate. Taškas. Nesiginčykite.
Iki ašarų skausminga kas kartą stebėti tą „tik nerodykite šito vaikams/o kaip man tai paaiškinti vaikui“ karą. Pabandau įsivaizduoti, kokių jausmų plėšomas auga homoseksualus, transeksualus ar tiesiog „nepakankamai vyriškas/moteriškas“ vaikas tokioje šeimoje. Jo tėvai – jo uostas, siena ir kariauna – negeba ne tik pamatyti jo, bet ir apskritai pripažinti panašių į jį egzistavimą. Kaip būti savimi, kaip savasties jauname amžiuje ieškoti, jei tavo artimieji užsispyrusiai neigia bet kokią kitokio nei jie galimybę? Lyg teisininkų šeimoje augantis tapytojas privalėtų slėpti savo nuostabaus grožio piešinius ir vaidinti, kad jam įdomiausios knygos – kodeksai.
Žinot, rodos, nelabai turiu priežasties tokius dalykus kalbėti. Mano artimiausioje aplinkoje LGBT žmonių nėra. Tikiuosi. Nes jei yra ir to nežinau, man labai liūdna, kad jie jaučia pareigą tai slėpti. Ir vis tiek negaliu nerašyti ar net leistis į kvailus komentatorių ginčus socialiniuose tinkluose. Ir taip darau tik dėl tų nuostabių dailininkų, augančių aklų teisininkų šeimose. Nes jausdami absoliutų atstūmimą namuose, jie privalo žinoti, kad bent už jų ribų jie yra vertinami pagal savo asmenybę, ne orientaciją, ne profesiją, ne meilę. Mylėkite, ką norite, dailininkai, pasaulis daug spalvingesnis ir gražesnis už jūsų bailius tėvus.
Yra tokia nuostabi iniciatyva „Gyvoji biblioteka“. Dar būdama nepilnametė ten nuėjau ir iš knygų-žmonių sąrašo pasirinkau man menkiausiai pažįstamą – kalbėjausi su homoseksualia moterimi. Leidau sau užduoti visus man nesuprantamus klausimus, ji kantriai paaiškino, o tada supratau, kad sėdžiu tiesiog prieš moterį. Eilinę. Tikiu, kad nuostabią, bet iš principo – eilinę, nesiskiriančią nė nuo vienos, kurią pažinojau anksčiau. Homoseksuali ar ne, pasidarė mažiausiai įdomiu jos bruožu.
Jei tuometinei man, dar neturinčiai beveik jokios gyvenimiškos patirties, pavyko nuleisti savo nežinojimo spyglius ir tiesiog pasiklausyti, gali pavykti ir jums. Negi esat silpnesni už paauglę mergaitę? Parašykite į „Įvairovės namus“, parašykite į bet kurią organizaciją, besirūpinančią švietimu ar lygiomis teisėmis, tikiu, kad jus ten priims, net jei jums kitus priimti per sunku. Paklauskite jų to, kas jus gąsdina. Ir užaukite iš mažų kačiukų jei ne į liūtus, tai bent į lūšis, kurios turi pakankamai drąsos susidurti su kitoniškais žmonėmis, negalvodami, kad jiems norisi sugriauti jūsų pasaulį. Į jūsų pasaulį niekas nesikesina, tik netrukdykite savo pasaulio kurti to ne mažiau nusipelniusiems.
