Bet staiga girdžiu isterišką jaunos moters klyksmą: „Silpnapročių (deficienti) valstybė – labiau mylit šunis nei vaikus. Jiems į lauką galima, o vaikai (bambini) uždaryti tarp keturių sienų? Deficienti, defiecenti!“, – šaukia moteris. Matau ant žolės du mažylius. Įtūžusi mama griebia juos už rankovių ir tempia namo.

Galiausiai visi išgirstame jaunos moters „palinkėjimą“: „Jei nieko geresnio nesugalvojate, deficienti, sukurkit vaikams pasaitėlius.“

Karantino laikas Italijoje išbandė mūsų visų kantrybę.

Kartais atrodo, kad valstybė, kurios DNR yra begalinė meilė, atsidavimas ir pasiaukojimas vaikams, rizikos zonoje užmiršo būtent vaikus. Kartu – ir jų mamas. Ne, ne raudonojoje viruso, bet dar baisesnėje – psichologinėje, kuri gali turėti ir tikrai turės gilių pasekmių. Gal taip atsitiko, nes nebuvo kitos išeities?

Bet kuriuo atveju visi kataklizmai atskleidžia ne tik blogąją, bet ir gerąją reiškinio pusę.

Štai kad ir naujas, karantino metu susikūręs, mamų – įvairiausio amžiaus ir pareigų moterų – paguodos tinklaraštis: „iolavorodacasaašdirbuišnamų“. Tikras išsigelbėjimas per karantiną moterims, kurios liko namuose su savo vaikais. Paaugliais ir mažamečiais, studentais. Paprastai Italijoje šeimoje gyvena kelios kartos, bet yra išsiskyrusių šeimų, kuriose motinos lieka vienos su savo atžalomis.

Aureliano siena Romoje

Karantinas „pasmerkė“ mamas niūriam kalėjimui. Ne, ne karantinas. O tai, kas mylimiausia, – vaikai.

Tarp vyriausybės numatytų motyvų pažeisti įstatymą „lieku namuose“ yra tik šie: išeiti į prekybos centrą, vaistinę, banką, paštą, bėgti krosą ir pasivaikščioti su šuniu. Ant parkų, į kuriuos užsidarius darželiams ir mokykloms, suplūsdavo minios tėčių, mamų ir senelių su savo atžalomis, metalo durų jau daugiau kaip mėnuo kaba spynos.

Kiekvieną vakarą imperatoriaus Aureliano pasieniu jodinėja raitoji policija. Karabinierių patruliai akylai seka pažeidėjus, skiria baudų. Taip – jau daugiau kaip mėnuo. Dar savaitę, o gal ir daugiau, darželiai, mokyklos, universitetai bus uždaryti. Vaikai gyvena ir dar gyvens namų režimu.

Bet labiausiai karantinas psichologiškai pažeidė ne vaikus, o pačias mamas. Jas – moteris, motinas. Juk ir šiaip namų ūkis – ant moters pečių. Ne tik visuomenei naudingas darbas, kuris privalo būti atliktas profesionaliai ir laiku, nesvarbu, kad iš namų. Bet savo darbo valandų namuose sąskaita moterys privalėjo atlikti visus kitus namuose tenkančius įsipareigojimus – gaminti, tvarkyti, skalbti ir lyginti, įskaitant ir tai, kad Italijos tradicijos liepia stalą dengti balta staltiese per pietus ir vakarienę. Moterys privalėjo ir privalės palaikyti namuose pozityvų mikroklimatą, prižiūrėti vaikus, kartais – mažamečius. Užtikrinti švarą ir higieną, ypač savo atžalų higieną šiuo pavojingu epidemijos laiku.

Aureliano siena Romoje
Italijos valstybės įstatymas per karantiną išeiti į lauką su šunimis išgelbėjo nuo psichikos sutrikimo daugybę žmonių, bet niekas nepagalvojo apie moterų – motinų – nervų sistemą.

Man vaikštant su šuniu jauna įstatymui nusižengusi italė privertė pagalvoti, kad jos nervų sistema įtampos namuose neatlaikė. O kiek dar Italijoje panašių į ją moterų? Kaip graudu.

Kasdien iš balkono stebiu priešais esančio daugiabučio trečiajame aukšte gyvenančią jauną dailią moterį: ji į terasą išleidžia dvi mažametes mergaites. Šios dūksta, lyg nutrūkusios nuo grandinės. Klykia tokiais aštriais balseliais, kad skamba visas kvartalas. Iš džiaugsmo ir tada, kai susipyksta. Verkia ir juokiasi. Mama – visada teisėja. Tarp daugiabučių susiformuoja tam tikras šulinio efektas, tad, jei kas nors kosėja pirmame aukšte, aidas sklinda per visus šešis. O mergaičių klyksmas šiame „šulinyje“ tampa tikrų tikriausiu priešgaisriniu aliarmu. „Dieve, kada jos nustos?“ – meldžiasi visi kaimynai. Dirbant susikaupti tikrai sunku.

Šis vaizdas pro balkoną įrodė, kad ne visos Italijos mamos moka ir žino, kaip suderinti, tarkim, banko tarnautojos, knygų leidėjos, sekretorės darbą, kurį atlikdamos puikiai vadovaudavosi savo autoritetu. Bet ko jis vertas tarp savo šeimos narių? O jei jos – vienišos, išsiskyrusios? Namai ne juokais virsta pragaru.

Galų gale kas drįstų smerkti vaikus? Juk ir vaikai turi savo kantrybę. Tokio išbandymo jiems dar nebuvo. Net karo metais.

Italija

Todėl internete pasisako daugiau kaip tūkstantis mamų. Dalijasi patirtimi, kaip jos tvarkosi namuose. Kaip išsprendžia „ovracarico – nervinės perkrovos problemą.

Štai dešimtmetės Ilarios mama rašytoja dievina savo dukrelę, tačiau rimtai nerimauja. Žvelgdama į vaiko asmenybę rašytoja pastebi keistų reiškinių. Anksčiau pareigingos mokinukės kasdienybėje šiandien mama pastebi visišką dvasios nuopuolį, mentalinį degradavimą, baimę. Ne, ne paniką susirgti virusu. Anksčiau savarankiška mergaitė nebenori nieko veikti, kažką daryti pati. Ankstų rytą ją būtina pažadinti, aprengti, nuprausti, palaukti, kol išsivalys dantis. Galų gale vienintelis būdas sukurti kokią nors jos neatstumiančią psichologiškai palankią aplinką – įjungti mamos kompiuterį ir leisti susisiekti su draugėmis. Rašytojos bendramintės teiraujasi: „Tai kada gi tu dirbi pati?“

Atsakymą galima numatyti – po vakarienės, suplovusi indus ir sutvarkiusi virtuvę. Iki ir po vidurnakčio.

Dieviško grožio TV laidos vedėjai, kurios man taip trūksta šiomis dienomis RAI II programoje, vaikų darželio uždarymo problema tapo tikru incubo – košmaru. Ji yra išsiskyrusi, penkerių metų dukrą augina viena ir gyvena didmiestyje, toli nuo savo Apulijos regione esančių tėvų. „Kaip man išeiti į prekybos centrą apsipirkti? – klausia Bianca. – Juk negaliu vaiko palikti vieno namuose. O vestis kartu taip pat negalima.“ Bianca bando save raminti – koks gražus vaizdas pro langą, kaip tylu. Žydi medžiai, pavasaris, šviečia saulutė, čiulba paukščiai. Tačiau vaizdas – tarsi pro kalėjimo langą. Ar gali ji smerkti savo dukrą, dėl kurios jaučiasi įkalinta? Vargu, juk taip smarkiai ją myli. Galų gale ir vaikui reikia kažkaip paaiškinti, jog jis nėra ligonis. Tad kodėl neišeina iš namų? Interneto bendramintės, laimei, jos mėgstamos laidos laukia tam tikrą valandą internetu. Jos gerbėjos, būtent jos, patarė moteriai užsisakinėti maisto produktus internetu. Antraip tektų trukdyti draugus ir kaimynus. Juk nemirsi badu. Kita vertus, kaip neįdomu, sako moteris, produktus pirkti internetu. Jų nepamačius, nepauosčius, nepabendravus su mėsininku, daržovių pardavėju...

Dar kita augina du mažamečius energingus berniukus, jiems privalo padėti ruošti pamokas. Įdomu, sako moteris, interneto tinkle iš naujo atrasti mokyklos pasaulį, susisiekti su mokytojais, studijuoti istorijos vadovėlius, bet kiek tai pareikalauja laiko, kantrybės. O kada yra laikas sau? Juk vaikai – jau nebe kūdikiai. Tačiau karantino metu su jais tiesiog būtina bendrauti, atsakyti į klausimus, apkabinti, mylėti juos ir jų įpročius, žaidimus. Antraip jie apvers aukštyn kojom namus. Privalai būti jiems ir mokytoja, ir draugė, ir psichologė.

Aureliano siena Romoje
Beveik visos pačios gamina pietus, vakarienę, tvarko namus. Kai kurioms padeda vyrai, bet ne visoms. Viena keturių suaugusių sūnų motina pataria, kaip namuose organizuoti discipliną. Be griežto darbų tvarkaraščio darbai vyks chaotiškai, o ypač kai kompanija – vyriška. Tai reiškia, kad netrukus šeima susipyks. Būtent todėl ji imasi iniciatyvos, pati tvarkai vadovauja. Šeima laikosi puikiai, kol kas draugiškai bendrauja ir laukia karantino pabaigos.

Bet kuriuo atveju aišku, kad tai – didžiausio išbandymo laikas moterims, kurios buvo nepratusios laiką leisti namuose. Tai – donne lavoratrici – moterys „darboholikės“. Ir dar kartą – įrodymas, kad nė vienoje gyvenimo srityje negalima „perlenkti lazdos“, nes jau rytoj gyvenimas gali apsiversti aukštyn kojomis. Todėl visoms darboholikėms šis karantinas – naudinga pamoka: viskas gyvenime privalo vykti harmoningai. Skaitant interneto puslapį tampa aišku, kad laimingiausia yra tik ta moteris, kuri atranda aukso vidurį tarp karjeros ir casalinga – namų šeimininkės ūkio.

Aš prie mamų paguodos diskusijos kol kas neprisijungiau, nes esu viena tų laimingų mamų, kurios dukra – ne mažametė. Bet šiomis karantino dienomis ir ji kartais man primena: „Mama, ar matai, aš – „auksinis“ vaikas. Jums su tėčiu labai pasisekė. Aš juk neprotestuoju...“

Tai paprastai atsitinka, kai savaitė artėja į pabaigą ir mūsų namuose jaučiasi nervų perkrova. Juk visų mūsų kasdienis ritmas karantino metu, taip pat ir laisvalaikis, sugriuvo. Romos universiteto „La Sapienza“ penktojo kurso studentė, kurios vienas iš malonumų buvo paskaitų įtampą „nukrauti“ kiekvieną vakarą kelias valandas vaikštant su draugais (uscire), šiandien yra įkalinta namuose. Bet, skirtingai negu jos draugė bendraamžė Cecilia, mano atžala durimis netranko. Tai – tikras mano džiaugsmas.

Dukros draugei Ceciliai taip smarkiai įkyrėjo tėvų kompanija, jog ji susirinko daiktus ir išsikraustė į kitos kurso draugės namus. Kartais mūsų atžala mums tai primena.

Aureliano siena Romoje

Kartais visi jaučiame trintį. Vienas susikoncentravęs į kompiuterį rašo, kitas tuo metu įsijungęs „YouTube“ muziką prieš veidrodį šoka. Vienas kalba su vyno užsakovais telefonu, pernelyg garsiai, pats to nekontroliuodamas, kitam tuo metu – internetinė paskaita. Man susikaupus rašant tekstą dukrai kyla noras padūkti su šuniu arba apsikabinti, pasimyluoti, pabendrauti.

Laimei, visais bjauriais gyvenimo momentais mus sieja restoranas. Stalą namuose dengiame du kartus, savaitgaliais sau gaminame įvairių itališkos virtuvės skanėstų, produktams sąmoningai išleidžiame triskart daugiau nei iki karantino. Maistas – tai mūsų laimės ir džiaugsmo šaltinis. Epidemijų ir kitų kataklizmų metu. Bendravimas prie stalo toks pat svarbus kaip mūsų karantino patiekalai, verti „Michelino“.

Enogastronomijos paslapčių mus išmokė Italija. Tai – mūsų laimės šaltinis. Išmokė dar kai ko.

Italijoje, ir tik joje, yra toks nuostabus fenomenas, kuris vadinamas volersi bene, – norėti vieni kitiems gero. Tai šiomis dienomis itin svarbu.

Prie imperatoriaus Aureliano sienos įvykęs incidentas nepaliko abejingų šunų savininkų. Sukrėtė ir mane. Galbūt moters kantrybės reikalais nesidomi Italijos politikai, tačiau ji visada gali savo kartėlį, pyktį ir įtampą išlieti virtualiuoju būdu.

Ji bus išklausyta, niekas jos nepasmerks. Ji visada ras pagalbą. Nes ji – ekstravertė. Ji – italė.

Iškraus emocijas, išsiverks. Jai patars kitos, savo problemų nebijančios paviešinti moterys. Įtampa nuslūgs.

Pasibaigus karantinui incidentas prie imperatoriaus Aureliano sienos bus tik liūdnos karantino grimasos prisiminimas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)