Parodos tiesiog spengia kaip nesuderinti muzikos instrumentai – ar toks ir buvo rengėjų tikslas?

Pirmiausia kiekvienam skaitytojui užduosiu tris klausimus. Siūlau užsirašyti atsakymus, kad perskaitę tekstą juos vėl susirastų:

a) koks gyvūnas patinka labiausiai?

b) kokį gyvūną norėtumėte laikyti namuose?

c) kokiam gyvūnui (naminiam arba laukiniam) jaučiate palankumą?

Kas atsitinka, kai apsilankome parodoje, kaip ji mus paveikia, o gal nepadaro jokio įspūdžio? Kokių parodų reikia, kokių potyrių ieškome, naujų ar atpažįstamų, su kokiais esame daug kartų susidūrę, – tai lyg įprastas maistas, skanus, bet jau pabodęs. Tokie klausimai kilo, apsilankius Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje – ar galima rinkinį „Žemė kėlė žolę: augalai ir gyvūnai lietuvių liaudies mene“ vadinti paroda? Labiau panašu į tautodailės archyvą, suvežtą į muziejų, kuriame trys tuo pat metu vykstančios parodos tiesiog spengia kaip nesuderinti muzikos instrumentai, neužmezga dialogo ar diskusijos, neatveria konteksto. Sutikau net tokių nusivylusių lankytojų, kurie parodą „Žemė kėlė žolę…“ vadino sovietmečio „reminiscencija“. Įdomu, ar toks ir buvo rengėjų tikslas?