Tik negalvokite, kad Italija – švelnių ir draugiškų pietiečių šalis. Klystate. Būtent Šiaurės Italijoje, toje šveicariškai tikslioje ir švarioje Apeninų dalyje, kuri garsėja nepralenkiama mados industrija ir didžiausiu darbo vietų skaičiumi buvo pralieta daugiausia kraujo. Mano dievinamame Milane yra keletas vietelių, kuriose atsidūrus, sustingsta kraujas. Skubėdama iš vienos mados prezentacijos į kitą, paprastai aplenkiu San Babila aikštę. Ir ne tik. Kiekvienoje Auksinio mados kvadrato gatvėje prisimenu, kiek kančios ir pažeminimų patyriau aš pati, kantriai laukdama už mados namų metalinių vartų, svilinant saulei arba pilant lietui. Kol tapau sava. Nes Milanas – ne tik žavus, bet ir žiaurus.
Šiomis psichologinio blackauto dienomis Milano senbuviams, kurių dauguma – emigrantai iš Pietų Italijos, po gausybės išbandymų pagaliau įsitvirtinę ir praturtėję, neretai į galvą braunasi keršto mintys. Per tokį vargą pasiekta karjera, įleistos šaknys, pagaliau – užtikrinta sąskaita banke. Ir štai... koronavirusas.
Šiomis dienomis, balandį, Šventų Velykų išvakarėse, kai Milanas skaičiuoja nesibaigiančias aukas, Italija klausia: „kas kaltas?“. Bet kuriuo atveju, auką surasti – labai malonu, nes kažkas turi už visa tai užmokėti. Bręsta egzekucija, susidorojimo kerštas, nes Milanas dar nepamiršo fašizmo epochos lyderio Benito Mussolini linčo. Tautos karvedys 1945 metų balandžio 29 Loreto skesgatvyje buvo pakartas žemyn galva, žiauriau negu Kristus.
Šiomis 2020-ųjų balandžio dienomis Italijos akys krypsta į pandemijos kaltininką – Milaną. O milaniečių akys ieško nukryžiavimui aukos. Kas kaltas? Milano mados industrijos karalius, vienas turtingiausių Italijos žmonių – Giorgio Armani. Kodėl? Nes be saiko plėtė verslą Kinijoje.
Taigi, dar vieną auką būtina pakarti. O gal paleisti, gal negalima pakarti?
Kol Europos Sąjungos didžiūnai svarsto, kaip suvaldyti pandemijos įsiutintą pasaulį, padėti ar ne mados diktatorei Italijai atsitiesti, „apsiginklavusi“ žurnalistinės vietos žvalgybos leidimu keliauju į Romos Auksinį mados kvadratą. Tuštutėlis autobusas lekia Romos trinkelėmis greičiau už taksi, ir štai aš jau – Condotti gatvėje.
„Prada“, „Max Mara“, „Giorgio Armani“ butikų vitrinas vos prieš pusmetį fotografavau „AMORoma“ Amžinojo miesto gidui. Niekas šiandien man netrukdo, nesistumdo, nedunda mersedesai, nei karietos. Spengiančią tylą drumsčia tik grindiniu lėtai traukiamas vežimėlis.
Į vitrinas, pasirodo, spoksau ne tik aš. Atsigręžiu. Šlapimu trenkianti benamė nusišyso man bedante burna. Lyg kokia šmėkla, piktoji dvasia.
„Daugiau kaip ketvirtį amžiaus domiuosi mada, ja gyvenu, apie ją rašau, ją aukštinu tarsi dievybę. Mada man yra didžiausias įkvėpimo šaltinis, be jos neišgyvenčiau nė dienos“, – tai eilutės pirmajai mano knygai „Itališkos elegancijos kodas“. Ją parašiau 2015 – metais, kai Italija buvo neginčijama mados lyderė, pasauliui diktavo naujausias mados tendencijas. Kai mados sektorius maitino visą šalį, nes Milano drabužių industrija buvo viena labiausiai klestinčių Italijos verslo šakų. Tarp sunkiųjų mašinų pramonės ir turizmo.
Taip, be mados – negaliu. Nė minutės. Nei tada, nei dabar.
Tiesa, mada jau praėjusį sausį numatė artėjančius kataklizmus. Jau tada Florencijos mados savaitė priminė Jungtinį Tautų susirinkimą, bet niekas negalėjo iki galo suprasti, ką iš tikrųjų reiškia respiratoriais ir skafandrais vilkintys parodos manekenai, tirpstančios iš ledo žmonių figūros, grėsmingai tiksintys laikrodžiai.
„Gelbėsime plastiku užterštą planetą, perdirbinėsime iš atliekų audinius?“, – tarsi svarstė mados stendai.
Bet niekas nenujautė, kad vieną dieną Florencijoje, Milane, Neapolyje, Palerme viena po kitos užsidarys drabužių parduotuvės, butikai. Nebereikia nieko perdirbinėti nei iš atliekų, nei iš brangiausių verpalų. Nebereikia brangių aksesuarų, papuošalų, krokodilų ir pitonų odos apavo. Nei už pusę kainos, nei veltui.
Tai ką dabar daryti mados verslo žmonėms? Ką veikti Milanui, juk kas antrą šio miesto gyventoją maitino mada? Kaip gyventi žmonėms, kurių apskritai gyvenimo prasmė – drabužio, apavo, įvaizdžio estetika? Karantino metu – lyg koncentracijos stovykloje pasitenkinti vienu vieninteliu drabužiu? Vienu stiliumi, kaip subtiliai juokauja milaniečai apibūdinę „dienos įvaizdį“ – look giornaliero. Šiandien jis kuriamas iš 4 stilių: 1 – rytinė pižama, 2 – pietų pižama, 3 – popietės pižama, 4 – vakarienės pižama.
Ką dabar daryti man, mados žmogui, jei aš apskritai pižamos neturiu? Mano komodoje – nakties garderobas, jo stilius. Vasarai ir žiemai. Sporto klubo stilius, kurį šiandie, kai uždaros palestra – sporto klubai, naudoju bėgiodama krosą dukart per savaitę. Jis man praskaidrina nuotaiką ir primena apie dizaino prasmę, nes jame – vienas kitas logotipas.
Laimei, apsigyvenusi Italijoje išmokau iš šeimos reikalauti namuose restorano. Ne tik interjero, bet ir asmeninio įvaizdžio stiliaus. Jis buvo reikalingas mūsų namus valdančiai „staltiesės ritmo filosofijai.” Pietų ir vakarienės metu sėsdavome prie balta staltiese padengto stalo, su tam tikra išorine kiekvieno mūsų elegancija.
Šiandien „staltiesės ritmas“ išliko. Bet vien jo – negana. Savaitė, dvi, vienas kitas išėjimas į Romos centrą žvalgybai, netikėtai nukritusi fotosesija žurnalui. Kaip gyventi toliau? Kur dėvėti Ermanno Scervino, Luisa Spagnoli, Max Mara sukneles, Neapolyje įsigytą baltą kelnių ir švarko completo, juodo lako francesine – mokasinų stiliaus batelius, Rocco Barocco rankinę? Juk tai – sezono mados tendencija. Kitais metais juos teks mesti į konteinerį.
Tą akimirką, kai benamės šmėkla man nusišypso Auksiniame Romos mados kvadrate blyksteli mintis: koks trapus pasaulis. Ko jis vertas, jei tarp prabangos ir absoliutaus skurdo – tik vienas žingsnis? O gal čia kažkokia paslaptis?
Ko vertas pasaulis, jei Paryžiaus, Niujorko, Londono, Milano, Romos mados korifėjai šiandien pusvelčiui siūlo savo prabangos prekes, kainos vitrinose tiesiog varo į pasiutimą. Štai „Falconeri“ mano išsvajotų megztukų vitrina Condotti gatvėje vilioja kašmyro nertinių, tokių plonų, jog ištraukiami pro sutuoktuvių žiedą, kainomis. Kurias sapnuoju ne tik aš, bet kiekviena dailiosios lyties atstovė bet kuriame pasaulio kontinente.
Paėjus į šonines Auksinio Mados kvadrato gatveles – Babuino, Borgonuovo ir Frattina – vitrinose šiauštos flanelės vyriškos kelnės – vos 14 eurų, švarkas – vos 23 eurai, krepdešino šalikėlis, dėl kurio turėjo kraustytis iš proto visi pasaulio vyrai šį pavasarį – vos už 12 eurų, Barselonos parco Guelli dekorą primenančia mozaika marginti aukštakulniai – 50 eurų.
Jų nebereikia. Net už septintadalį kainos. Nereikia brangakmeniais išsidabinusioms arabų princesėms nei gražuolėms Holivudo žvaigždėms. Jos rūpi tik apsiskarmalavusiai Auksinio Romos mados kvadrato benamei. Jai reikia, kad trumpai priešais vitriną pasigrožėtų, įsivaizduotų save galbūt kitame kontekste. Gal net pajustų piktdžiugišką pasitenkinimą.
Jaučiu už nugaros jos žvilgsnį.
Gal ji netrukus į delną sukikens: „Na, štai, Armani, jūsų čia nėra, o aš...“. Arba piktai nusikvatos: „Jūs viską prarasite, o aš – ne. Nes ... neturiu ką prarasti.“
Tą minutę, žvelgiant į raukšlėtą veidą man šmėsteli pranašiška mintis – jei pasaulis apvirto aukštyn kojomis, galbūt pandemijai pasibaigus pasikartos Rusijos Spalio revoliucijos fenomenas: „kas buvo niekas, taps – viskuo“?
Juk kam dabar blogiau? Tiems, kurie valdė milijonines imperijas, ar kitiems, kurie buvo viską praradę. Galbūt ir benamė – visai ne benamė? Gal ji buvo kažkas, ką šis negailestingas pasaulis sunaikino. Galbūt ji viską vieną dieną prarado? Savo darbą, svajones, o gal ir mados verslą?
Kodėl šiame beprotišku greičiu lekiančiame pasaulyje ji nepajėgia atsitiesti? Galbūt pandemija tai – pradžia tokiems, kaip ji. Praradusiems viltį kada nors išmokėti vis augančias ir augančias skolas?
Niūrios mintys ir šlapimo tvaikas visai aptemdo mintis.
Mimetiškas patrulių visureigis lyg koks vaiduoklis karts nuo karto tyliai perkerta skersines Auksinio mados kvadrato gatves. Paslaptingas judėjimas man primena kažkurį kino filmą apie pasaulio pabaigą. Tas visureigio garsas – lyg paskutinė žvalgyba po trečiojo tūkstantmečio terminatoriaus atakos.
Bet ko aš čia atėjau? Rizikuoti pakliūti į taikinį?
Fotografuoju „Giorgio Armani“ butiką. Re Giorgio vitrinoje įsikomponavusi benamė trikdo mane. Galbūt intuicija ir mane čia atvedė išlieti pyktį. Milijonieriui, susikrovusiam turtus sėkmingai plečiant savo verslą Kinijoje. Galbūt iš tiesų jis – ketvirtasis italas turtingiausių sąraše – prišaukė mados miestui Dievo bausmę. Abasso – žemyn galva, kaltas jis – Giorgio Armani. Pakarti...
Prasidėjus finansų krizei – 2010-aisiais atvykau į Bergognone mados teatrą nujausdama, kad netrukus man atsitiks, ko dar nebuvau išgyvenusi. Nuo užtikrinančių darbo vietą sovietmečio laikų. Bijojau, paniškai bijojau netekti darbo, pareigų, vietos žurnalo metrikoje, pajamų, komandiruočių, ateities.
Tąkart Giorgio Armani kolekcija buvo ypatingai graži. Spalvinga, kaip niekada. Jame atsirado mados karaliui nebūdingos raudonos, oranžinės spalvos. O aš žvelgdama iš savo vietos ketvirtoje amfiteatro eilėje prisiminiau interviu man duotą Giorgio patarimą: „Elegancija – tai pastelinės spalvos. Nerizikuokite“. Ir jau griežtesnis: „Kretinai niekada neatrodo elegantiški. Elegancija – tai ne būdas išsiskirti, o išlikti kitų atmintyje“.
Ketvirtį amžiaus, Giorgio, dėjausi į galvą tavo pamokas. Tąkart Milano mados karalius buvo itin nervingas. Iškankintas kelis metus trunkančio konflikto su „Dolce&Gabbana“ mados namais – konkurentais, kopijuojančiais, pasak Giorgio jo idėjas, konfliktas su pažeminta darbuotoja, pasiekęs aukščiausiąjį teismą. Juk Giorgio Armani – šveicariškai preciziškas, darboholikas, savo paties grožio ir estetikos kalinys, kankinantis viršvalandžiais savo darbuotojus. Visada laimintis, neleidžiantis prieštarauti diktatorius.
Tąkart Milaną ir pasaulį apskriejo žinia – Giorgio serga nepagydoma kepenų liga. Iš tiesų, Armani atrodė sulysęs, išsekęs, prastos nuotaikos. Vis dėlto rado jėgų atsakyti į žurnalistų klausimus: „Kas bus toliau?“, „Kaip išgyvens mada“, „Kaip krizės metu išsilaikys mados brand, ai?“, „Ar išgyvens Italija finansų griūtį?“. Man rūpėjo kiti klausimai: „Kaip, man praradus darbą, išgyvens mano šeima?“. Į mano klausimą pasvarstęs Giorgio atsakė keistai: „Padėkite savo vyrui. Ir viskas bus gerai“.
Šiandien turiu išsaugojusi baltą vatmano segtuvą su Armani pasirašyta dedikacija: „Giorgio Armani – visoms Lietuvos moterims“.
Ši dedikacija ir mūsų bendra nuotrauka padaryta interviu metu yra mano bibliotekoje, Romoje, knygoje „Itališkos elegancijos kodas“. Kartu su penkiolika Giorgio Armani elegancijos taisyklių ir penkiolika – mano pačios, per ketvirtį amžiaus įsisavintų besilankant pas Milano dizainerius.
Mados industriją prarijo banginis, kurio vardas „pandemija“? Ji sunaikino tai, kas buvo gražiausia – mados estetiką, elegancijos sukeliamą džiaugsmą. Spalvomis trykštančius podiumus, spalvas. Moterų ir vyrų svajones. Ar atsities Milanas, mados diktatorius, ar įrodys Milanui Giorgio, kad kaltas – ne jis? Kaltas, bet nevisai.
Koks bus Milanas šiandien? Apimtas keršto, trokštantis susidoroti, pakarti, nepaleisti. Milanas – fašizmo ir komunizmo antagonistų miestas, koks buvo iki karantino.
O gal visus paklupdžiusi bėda padės Milanui susivienyti?
Tik kas šiandien taps diktatoriumi, kaip Mussolini amžiaus viduryje?
Galbūt pats Giorgio Armani, pasauliui diktavęs madas. Ar užteks talento, amžiaus patirties, ortorinio meno, nuolankumo?
Mėgstamiausia mano vieta Milane – tai Santa Maria delle Grazie bažnyčia. Joje ne kartą žavėjausi ir meldžiausi vieno garsiausių pasaulio šedevrų Leonardo da Vinci „Paskutinės vakarienės“ Kristui. Apmąstymo ir atgailos vieta.
Tikiu, kad ten šiandien, Šventų Velykų išvakarėse atgailauja Italijos mados karalius Giorgio Armani. Tikiu, ten gimė jo jaudinantis laiškas Milano ligoninių personalui tarsi paties gyvenimo išpažintis. Ir sprendimas paaukoti milijoną eurų Milano ligoninėms paremti.
Tai – svarbi atgaila. Ir pavyzdys visiems klystantiems.
Šventų Velykų išvakarėse Giorgio Armani prašo atleidimo visą pasaulį. Aš Romoje meldžiuosi, kad pasaulis jam atleistų. Nes gal nuteis, susidoros, pasmerks? Pakars, ar paleis?
Palaukime...
