Nes ir mano gyvenimas šiek tiek juodas

• 
• Požiūris

Nieko nekeičiau savo „Facebooko“ paskyroje, kai socialine žiniasklaida ritosi juodoji banga: dažnas vietoje profilio nuotraukų laikinai rinkosi juodą foną, reikšdamas solidarumą prieš rasizmą – ar prieš policijos smurtą, ar ir vieną, ir kitą – protestuojantiems žmonėms Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitur. Vėl skanduojama frazė Black-Lives-Matter („juodųjų gyvybės svarbios“) manęs į chorą neįtraukė, nes gyvybė spalvos neturi, o rasinis bei kitoks suprematizmas atrodo ne tiek progiškai kolektyviai smerktinas, kiek asmeniškai išgyvendintinas, giliai sukrečiantis, net ir pačios atžvilgiu patirtas it žmonijos sunkaus pamišimo forma. Šiame kontekste metaforizuodama savas patirtis sakyčiau, kad, nepriklausomai nuo gymio, socialinės padėties ar aplinkos, ir mano gyvenimas yra šiek tiek juodas: iki šių protestų buvo ir po jų liks šiek tiek juodas. Tad priešstatą viršenybę įsikalbėjusiems smurtautojams reiškiu ne laikina akcija ar štai straipsniu, o kasdien šen bei ten įminamu pėdsaku.

•