Niekam nekyla abejonių, kad po įstatymo priėmimo buvo pasirašyti slaptieji protokolai, pagal kuriuos veidmainiškai bus skelbiama, kad pavardė yra neatsiejama asmens tapatybės dalis, tačiau lietuviškas č, š, v privalėsime perrašyti į cz, sz, w. Gero iš to nelauk. Gal tik Seinuose gulintis, anot Vaižganto, „pagedęs lietuvis“ Antoni Baranowski liks saugus su įteisinta lenkiška w, bet ne tautos patriarchas Jonas Bassanawiczius, kuris mirtinai nusidėjo tautai, Auszroje prirašęs gausybę sz, cz, ź, w, ar tautos himno autorius, susigalvojęs neišmintingą slapyvardį „Q. D. ir K. A“.

Būtinybė įsileisti lotyniškas raides į asmens dokumentus, net ne į abėcėlę, kelia didžiulę įtampą, tačiau niekas neįstengia paaiškinti, kodėl tų raidelių atsiradimas užsieniečių ar jų sutuoktinių pasuose, laikraščiuose, knygų puslapiuose yra toks mirtinai pavojingas, kad laikomas kalbos ir tautos išdavyste.