Paryžius šiandien šaltas, pilkas ir drėgnas. Nustekentas ką tik praūžusios didžiosios nepaklusnumo akcijos – visuotinio gruodžio 5 d. streiko, užkaltomis arba išdaužtomis parduotuvių vitrinomis lyg po karo, suparalyžuotas sutrikusio transporto eismo, ore tvyrančios socialinės įtampos ir, nepabijosiu šito žodžio iš marksistinių vadovėlių, klasinės neapykantos – visiems, kas be „geltonų liemenių” bent jau širdyje, kas nepritaria streikininkams, kas turi daugiau ir nesidalina, kas kitaip mąsto ir kitaip atrodo etc.
Paryžius sužeistas, jis vis mažiau primena šarmingą galantą su lazdele iš XIX amžiaus Hausmano epochos ir vis labiau panašėja į aptriušusį, gerokai į ausį gavusį patvorės katiną, kažkada buvusį veislinį persišką, o dabar jau tik kieminį kaltūnuotąjį.
Mano mylimas Paryžius sužalotas fiziškai, ir morališkai visų mūsų – streikininkų, turistų, pašėlusios modernistės merės, kurią paryžiečiai pašiepiamai vadina „Notre Drame de Paris” – mūsų Paryžiaus drama, su aliuzija į meilės miesto simbolį Notre Dame katedrą, kuri po didžiojo gaisro stovi liūdna it priekaištas mūsų civilizacijai, o degesių kvapą galima užuosti net kairiajame Paryžiaus krante skanaujant kavą Šekspyro knygyno lauko terasoje...
Paryžiuje šįryt taip žvarbu, kad minutę be pirštinių paflirtavus su savo vyru telefonu žiedai slysta nuo suledėjusių pirštų. Belieka slėptis mažiau žinomuose muziejuose, kuriuose vis tiek netrūksta meno išalkusių sielų, bet bent nereikia stumdytis tarp turistų masės kaip kokiam Luvre ar Orsay.
Arba eiti gerti arbatos, stebėti kaip tėvas arbatinėje mokina šešiametį sūnų žaisti šachmatais, o mama greta skaito – tipiška žavi, snobiška, kiek arogantiška, elegantiška paryžietiška šeima. Deja, šis vaizdas netrukus gali tapti retenybe.
Susumavus paskutinio dešimtmečio statistiką, akivaizdu – kartais net viso pasaulio meilės tose žiūrinčiose akyse neužtenka, kad norėtum likti gyventi šviesos ir meilės mieste. Paryžiečių galvose ir sielose vis dažniau skamba Camille daina „Paris”, kurioje deklaruojama ne tik meilė Paryžiui, bet ir pasiryžimas jį, it kokį pernelyg daug problemų keliantį mylimąjį, palikti.
Nemeilę Paryžiui ir rimtus ketinimus išvykti iš jo deklaruoja net 74 proc. jaunų darbingų žmonių iki 30 metų amžiaus. Vienas ženklų, kad Paryžius iš tiesų tuštėja – užsidarančios mokyklos, reiškinys, anksčiau būdingas tik kaimo vietovėms.
Nors vis dar gajus mitas, kad pakanka tik pridurti dvi raides prie šio vietovardžio ir „Paris” virs „Paradis” – rojumi, kaip jį ir įsivaizduoja tūlas turistas ar svajoklis ir kaip pasauliui parduoda prancūziškų filmų bei kvepalų kūrėjai ar prancūziškų dainų trubadūrai. Deja, patiems paryžiečiams tas rojus gerokai apkartęs, o rojaus gyventojų sparnai nuleisti tiek morališkai, tiek sutepti užteršto oro fiziškai.
Meilė žiaurus žaidimas, mes, suaugusieji, žinome šią nepaneigiamą aksiomą – dažniausiai vien meilės nepakanka. Todėl dauguma paryžiečių, suspaustų it sardinės dėžutėje ir traukiančių amžinu nuobodžiu maršrutu „Métro, boulot, dodo” – metro, darbas, miegas, vis garsiau niūniuoja „Paris, je t’aime… mais je te quitte!”, „Paryžiau, aš tave myliu… bet palieku!”.
Yra net tinklalapis „Paris, je te quite”, kuriame daug informacijos, patarimų, įkvepiančių bei perspėjančių istorijų apie tai, kaip pabėgti iš šito „rojaus” ir surasti tą amžinai žalesnės žolės plotą svetur.
Sunku patikėti, bet kasmet beveik 12 tūkstančių paryžiečių savo noru išsižada gyvenimo viename gražiausių pasaulio miestų, kurio vien pavadinimo skambesys verčia greičiau plakti daugybės pasaulio romantikų širdis. Pagrindinis motyvas – ženkliai suprastėjusi gyvenimo kokybė Paryžiuje.
Kadaise vadintas šviesos ir meilės miestas, deja, dabar jiems asocijuojasi su šiukšlėmis, triukšmu, nusikalstamumu, užterštu oru, migrantų krize, sloguojančia, o gal net ir plaučių uždegimu sergančia, stagnuojančio verslo atmosfera, per dešimtmetį net 30 proc. išaugusiomis butų kainomis, kurios ir taip siekia neaišku kokias padanges – už dviejų kambarių butuką Paryžiuje galima nusipirkti pilį vos už poros šimtų kilometrų.
Paryžiečiai, o ir akylesni bei reiklesni turistai, skundžiasi – kur ir kada išgaravo ta intelektualiai bohemiška miesto, kuris niekada nemiega, aura, pulsuojančio, vibruojančio, madas ir filosofijos tendencijos diktuojančio didmiesčio atmosfera, būdinga 6–7 dešimtmečių Paryžiui?
Miesto gyventojai bėga ne tik nuo didmiesčio problemų, bet ir, galima sakyti, patys nuo savęs. Vienoje iš apklausų Paryžiaus gyventojai prisipažino manantys, jog paryžiečiai (tai yra jie patys) – itin nemalonūs žmonės. 94 proc. apklaustųjų mano, kad paryžiečiai yra apimti nuolatinio streso ir tai jaučiasi gatvėse, žmonės nuolat pykstasi, stumdosi, grubiai bendrauja, 61 proc. apklaustųjų tikina, kad paryžiečiai yra nemalonūs, o 60 proc. patvirtina mitą, jog meilės miesto gyventojai – itin arogantiški.
Statistika negailestinga: 8 iš 10 Paryžiuje bei jo priemiesčiuose gyvenančiųjų svajoja išvykti gyventi kitur, į mažesnį miestą ar netgi kaimą, Jie norėtų pabėgti ten, kur iš tiesų žolė žalesnė ar bent jau jos yra, palyginti su Paryžiumi, kur daugiau erdvės, žmogiško kontakto, saugumo, mažiau triukšmo, žiurkių (tai yra didžiulė Paryžiaus problema), tempo ir t.t.
Jauni žmonės, kurių profesijos neleidžia jiems „dirbti iš namų” per atstumą ir kuriems nebūtinai kas rytą fiziškai būti biure Paryžiuje, pasiryžę taikytis ir su tuo, kad teks ieškotis galbūt mažiau prestižinio darbo nei postas skambiu pavadinimu prabangioje reklamos agentūroje Paryžiuje; kad pajamos gerokai smuktels (vidutiniškai 5000 eurų per metus, bet, džiuginantis faktas, smuktels ir išlaidos); kad teks atsisakyti didmiesčio siūlomų malonumų, tokių kaip kultūriniai renginiai, parodos, muziejai, restoranai – viso šito gėrio Paryžiuje nemažai, bet į juos vis sunkiau ir sunkiau patekti be išankstinės rezervacijos, o net ir patekus tenka stumdytis tarp ordų turistų, mojuojančių asmenukių lazdomis ir pozuojančių prie kas antro parodos eksponato ar įmantresnio patiekalo.
Jeigu ši nemeilė Paryžiui tęsis, sociologai prognozuoja labai liūdnas pasekmes – jau 2025 metais šviesos ir meilės miestas ištuštės, o žavių paryžiečių vietą užims Paryžiaus mitu vis dar tikintys ir juo alsuojantys turtingi frankofilai užsieniečiai bei turistai. Bet miestas muziejus Paryžius be paryžiečių, deja, neteks didžiosios dalies savo žavesio.
Drąsiausieji iš drąsiausių žvelgia ar netgi kraustosi į tolimą užsienį – paskutinį dešimtmetį dėl Prancūziją kankinančių socialinių bei ekonominių problemų nemažai prancūzų ieško laimės, mato didesnes galimybes ne tik Europoje, bet ir tolimoje Australijoje, Amerikoje ar Azijoje. Aš gyvenu mažyčiame kaimelyje Pietvakarių Prancūzijoje, vos 750 gyventojų, ir net kelių šeimų suaugę vaikai jau seniai įsikūrę labai tolimuose nuo gimtosios šalies kraštuose, pavyzdžiui, Kanadoje, Balyje ar Pietų Korėjoje, o tarp mano draugų yra bent keli buvę paryžiečiai. Jie myli Paryžių ir jaučia jam nostalgija, bet nesigaili palikę jį dėl geresnės gyvenimo kokybės.
Nusprendusieji išduoti savo meilę Paryžiui nauja gyvenimo vieta renkasi elegantišką buržuazinį Bordo (58 proc.), Prancūzijos kulinarijos sostinę Lioną ar Jules Vernes miestą Nantą (41 proc.), 30 proc. svajoja apsigyventi saulės nutviekstame rožinių plytų, regbio žaidėjų, skanaus maisto ir keistu akcentu kalbančių žmonių mieste Tulūzoje, 28 proc. renkasi studentišką Montpelje netoli Viduržemio jūros, 3 proc. traukia į Metzą ir Sent Etjeną.
Kai kurie paryžiečiai, kuriems darbo pobūdis, naujas verslo projektas ar paveldėti turtai leidžia nesukti savo galvos, ryžtasi kardinaliai viską keisti ir kraustosi į provinciją, į kaimus. Paskutiniais metais vis dažniau pastebima tendencija – populiarių profesijų (marketingas, reklama, verslo vadyba) atstovai atsisako karjeros biuruose, nes nemato tokiame darbe bei gyvenime prasmės, ir mokosi naujų, paprastų, žemiškų darbų – tampa mėsininkais, gėlininkais, įkuria biologines fermas ar vynines ir t.t.
Jeigu provincijos nedideli miestukai labai džiaugiasi paryžiečių invazija, jų atnešamais pinigais, naujomis idėjomis bei verslais, tai tokie miestai kaip Bordo atvirai rodo neapykantą naujai atvykusiems, kaltindami juos dėl sukilusių nekilnojamo turto kainų ir taip pat tuo, kad paryžiečiai su savimi atsiveža ir Paryžiaus problemas, pavyzdžiui, pomėgį kelti skandalus, vaidytis, arogantiškumą, netgi narkomaniją – dabar Bordo ant kiekvieno kampo gali gauti ne tik žolės, bet ir paryžiečių pamėgto kokaino, ar net heroino.
Vienu metu Bordo buvo net rengiami mitingai prieš „parigots” (taip žargonu paniekinamai vadinami paryžiečiai), visas miestas buvo nukabintas skrajutėmis „Paryžieti, grįžk iš kur atėjęs”, „Tavęs čia niekas nelaukia”, „Grąžink mums mūsų miestą”. Miesto meras netgi atsiprašė paryžiečių ir bandė sudrausminti „atėjūnų” nepriimančius bordoliškius. Tiesa, vietinių gyventojų nemeilė palyginti nedidelė problema, su kuria paryžiečiai susiduria atsikraustę į gana provincialų, uždarą, buržuazinį apsnūdusį Bordo. Deja, dažniausiai jų iliuzijos žlunga, nes per keletą metų taip ir nepavyksta gauti darbo pagal specialybę arba išvis jokio darbo.
Ir vis dėlto Paryžius, tas daugelio mylimas-nekenčiamas šlubčiojantis katinas elegantas, vis dar turi žavesio, jei ne gyvenimui kartu, tai bent trumpam turistiniam flirtui ar svajonei sužadinti.
Tas pats Paryžius sekmadienio rytą pilnas gyvenimo ir gundančiai traškių bagečių, vylingai žvelgiančių į praeivius iš boulangeries vitrinų. O tų boulangeries šiame meilės mieste priskaičiuojama net 30 tūkstančių.
Paryžius pilnas elegantiškų senjorų įsimylėjėlių, besilaikančių už rankų ir beskanaujančių rytinę kavą, jaunų bohemiškų gazelių raudonomis lūpomis, kurios taip ir kviečia bučiniui, į muškietininkus panašių jaunų vyrų riestais ūsais ir ilgais šalikais, jaunatviškų žilų moterų-sidabrinių lapių, su originaliomis šukuosenomis ir milžiniškais stilingais auskarais, akimis žaibuojančių elegantiškų širdžių ėdikų, vaikų ant paspirtukų, vienišų mesdames ir monsieurs, vedžiojančius savo keturkojus su stilingomis liemenėmis, žmonių, metro skaitančių tikras popierines knygas, jis vis dar pilnas nepakartojamo žavesio, kurio neturi joks kitas miestas.
Paryžius – tai miestas, kuriame šeštą valandą ryto gali gauti tobulą kruasaną su puikiu „ekspresooo”, kaip taria prancūzai; kur gali pamatyti po Lotynų kvartalą šmirinėjančią katę su varpeliu po kaklu (jos čia retenybės – turistų ordos jas išbaido) ar riebią Paryžiaus žiurkę (jos, en revanche, čia tarpsta ir puikiai gyvena tų pačių turistų siaubui); per taksi langą stebėti prostitutę su nėriniuotu liemenuku besiglamonėjančią ar besiginčijančią prabangioje mašinoje su klientu… Arba tiesiog stebėti virš Notre Dame kabantį jauną mėnulį ir tave stebinčias katedros pabaisas.
Norisi tikėtis, kad vardan visų šitų ir dėl kitų dar neišvardintų priežasčių Paryžius nevirs beveidžiu pilku miestu-muziejumi be paryžiečių, „disneilendu” suaugusiems romantikams, juk ne veltui jo herbe yra žodžiai – fluctuat nec mergitur, daužomas bangų, bet neskęstantis.
Ir kad merė-modernistė ateis į protą arba nebus perinkta. Tad, tikėtina, nustos niokoti istorinį miesto veidą, nebesikėsins išnaikinti dar likusių XIX a. spaudos kioskų ir žaliųjų trijų mūsų Wallace fontanų, kuriuos ji užsimojo pakeisti ir kai kur jau pakeitė Paryžiui visai netinkamais šiuolaikiškais, patogiais, beveidžiais kioskais su internetu ir neono šviesomis, bei mokėjimo už parkingą automatus primenančiais fontanais su saulės baterijomis. Labai noriu tikėti, Paryžius atlaikys visas bangas ir vieną dieną vėl susigrąžins tiek gražiausio, niekada nemiegančio intelektualiai bohemiško miesto vardą, tiek paryžiečius.
O kol kas skubėkime, jei ne gyventi Paryžiuje, tai bent jau pamatyti tą žavų monsieur Paris ir persprasti jo paslaptis. Ir nepamirškime, Paryžius yra toks, kokiomis akimis ir kokia nuotaika mes į jį žiūrime, Paryžius, kitaip sakant, – mūsų vidinės būsenos barometras, veidrodis, tad nepulkime iš karto jo peikti, ypač jei esame tik jo svečiai. Tiesiog stenkimės kuo mažiau savo laikinu turistiniu buvimu apkartinti tikrų rojaus vardu Paryžius gyventojų būtį.
