Labas. Aš esu Milda ir nuo šiol jums rašysiu čia. Žinau, žinau, pasiilgote manęs, bet dabar jau viskas bus gerai, dabar bent jau turėsite ką skaityti, todėl pirmyn, važiuojam!
Šiandien, kaip įprastai – jums apie jus. Ir apie jūsų nelaimingą gyvenimo būdą, mat manasis, kaip patys žinote, jau daugiau nei dvidešimt metų yra susiklostęs Šveicarijoje – gražioje, gražių ir turtingų žmonių šalyje.
Taigi, ten, toje šalyje gyvena laimingi žmonės ir aš ten laiminga gyvenu. Bet kartais man vis tik prisieina grįžti į ne tokių laimingų žmonių šalį Lietuvą, šalį, kurioje gyvena labai daug ir labai senų žmonių. Senas žmogus pats iš savęs nebėra laimingas, todėl suprantama, kad ir šalis negali būti laiminga. Na, tiesiog negali. Todėl ir nėra.
Žodžiu, taip jau nutiko, kad vos per keletą mėnesių mane ištiko dvejos laidotuvės. Dvejos laidotuvės yra ir šiaip jau nemažai, o jei tai dar ir artimiausių žmonių laidotuvės, tai tuomet tai išvis yra daug. Bet tikrai – jūs visiškai nepergyvenkite dėl manęs, nei čia buvo, nei čia ką. Toms dviem moteriškėms seniai jau anapilin laikas buvo, ką čia tik vietą bereikalingai užėmė, todėl jų laidotuvės buvo realiai toks kaip ir formalumas – atėjau, sutvarkiau ir baigta. Gedėti ar liūdėti? Baikit, nemanau – juk jūs man visą laiką sakėte – senės buvo, ko čia dabar lūpą patempus stovi?!
