Milda Matulaitytė-Feldhausen: lietuvių bajeriai, kurie mano vyrą vokietį šokiruoja

Mano vyras ant bajerio žydus šaudė. Taip, taip teisingai mane supratote – ant bajerio. Jo, sakau gi, išgirdote gerai – šaudė žydus. Situacijos komiškumui ar smagumui pailiustruoti dar jums ir akute mirktelėti galėčiau, bet nemirktelėsiu. Nes situacija smagi tik jums, bet ne man, ne – mums.

Kad mano vyras vokietis – jūs jau žinote. Nežinojote? Tai nieko, dabar žinosite. Žodžiu – mano vyras vokietis ir taip jau gerus dvidešimt vienerius metus. Tiesa, dar ir mano dukra tokia kaip ir vokietė, taigi mano šeimoje lygiai du vokiečiai, bet, kadangi ši istorija yra apie mano vyrą, tai ją šiandien palikime šone. Žodžiu, mano vyras – vokietis. Ką tai reiškia?

Ogi – smagumą lietuviui. Smagumą jau visus dvidešimt trejus metus. Nes na, suprantate, mes gi neiškart susisaistėme kokiais tai ten santuokos saitais, o vat malonus smagumas mano vyro, tiksliau – mūsų šeimos sąskaita prasidėjo iškart, vos mano lietuviškoji aplinka jį pažino. Kitaip tariant nuo tada, kai aš atsivežiau jį čia, pasirodyti savo pasididžiavimo – Lietuvos.

FRICAS, PRŪSOKAS, VOKIETYS arba kuris iš jūsų pavarysit juokingiau?

Nuo to momento, kai mano vyras tapo tokiu tarsi savu Lietuvoje, visi tie „bajeriai“ ir prasidėjo... Nuo to laiko mes girdėjome visko, matėme visko. Žinoma, gi tik tarp „draugų“ ir visuomet „tik ant bajerio“, skersai besišypsant bei priduriant – taigi čia nepiktai, esą tik čia jau įsižeisti tikrai nereikia.