Nebūtų. Na, neturime mes tų viešnamių, neturime, tai ir kuponų nebus, per anksti apsidžiaugėte. Žinote, kas man Lietuvoje labiausiai daro įspūdį? Ir vėl – neapsidžiaukite per anksti – jokiu būdu ne gerą, na, bet tai jūs turbūt jau ir patys supratote. Taigi, didžiausią įspūdį, o tuo pačiu ir nuostabą, man kelia ta niekuomet nenustojanti veikti lietuviškoji pasipiktinimo mašina.
Tačiau be jos, tosios pasipiktinimo mašinos, veikia dar ir kita – nuoskaudų mašina. Paranojiškos baimės, kad kažkas tave, aha, būtent tave, nuskriaus, apgaus, mašina. Tariamos nelygybės. Nevienodo apsiėjimo su asmeniu beigi kitos mašinerijos. Dar – sąmokslo teorijų, verkšlenimo ir kovos mašina. Kovos „už“, kovos „prieš“, ai, tiesą sakant, galiausiai gi nėra jokio skirtumo kokios, svarbiausia – permanentinės kovos. Kaip – ir permanentinio pasipiktinimo, kuomet svarbiausia yra pats procesas, o ne „dėl ko“.