Prieš kelias dienas portale „Forbes“ perskaičiau straipsnį. Jo pavadinimas skambėjo maždaug taip: „Trys pokyčiai, kurie įvyks darbo sferoje, dėl Covid-19“. Čia rašoma, kad vienas iš trijų pokyčių bus viena diena trumpesnė darbo savaitė.
Iš tiesų, apie tai jau kalbama ilgą laiką, Lietuvoje taip pat. Nuomonių yra visokių. Bet iš esmės čia kvepia ta pačia situacija, kuri buvo, prasidėjus pasauliniam savipagalbos literatūros bumui. Įvairių sričių specialistai žadėjo (kai kurie žada iki šiol), kad vadovaudamiesi jų patarimais, staiga tapsime laimingi. Kasdien ir visiems laikams. Praėjus kokiai dešimčiai metų, prasidėjo nauja mada – sakyti, kad laimė net nėra natūrali žmogaus būsena ir, kad kalti žmonėms į galvą, kad jie turi būti laimingi yra žalinga. Net labai.
Kas gi vyksta su darbu? Pasaulį ištikus sveikatos krizei, iki šiol tokia reikšminga buvusi karjera, traukiasi į antrą planą, transformuojasi. Žmonės kalba, kad neva yra nelaimingi ir serga, nes per daug dirba. Pirmas sprendimas – mažinti darbo valandų skaičių. Ar tai padėtų? Tema – be vieningos nuomonės. Skirtingus argumentus „už“ ir „prieš“ turi verslininkai ir samdomi darbuotojai. Todėl paskambinau Juliui Tilvikui. Žmogui, kuris išmano žmonių prigimtį. Psichologui.
Mūsų pokalbis buvo ilgas, bet jo esmė – tokia: „Nepadės mums mažesnis darbo valandų skaičius, jei iš esmės nemokėsime dirbti ir ilsėtis. Kaip tai daryti, taip pat niekas mums nepasakys, nes esame skirtingi. Taigi, pirmas žingsnis – atsakyti sau, koks darbas ir, koks poilsis jums tinka labiausiai. Antras – kiek darbo būtent jums yra per daug ir per kiek yra per mažai. Trečias – man labiausiai patikęs – suprasti, kad tinginių nebūna! „Manau, kad mes ne tingime, mes – turime skirtingus prioritetus. Ir, jei būtent taip sau sakysime, tuomet galėsime darbo problemas spręsti racionaliau,“ – pasakė jis. Ketvirtas – išmokti dirbti gudriau.
Ir davė patarimų, kaip dirbti gudriau. Dalinuosi.
Pasaulis nesugrius, jei ko nors nepadarysite
Artėjant užduoties atlikimo terminui, pradedame nervintis, kad laiku nespėsime. Puolame dirbti vakarais, sėdime naktimis, kas, anot Juliaus yra paprasčiausiai neprotinga. „Patarčiau daryti taip: vakare kuo anksčiau eiti miegoti, o ryte kuo anksčiau keltis dirbti. Faktas, kad gali būti sunku užmigti, galvosite, ar pavyks laiku atsikelti, bet mes sutverti dirbti, kai lauke šviesu. Tuomet esame produktyvesni, protas dirba aštriau, geriau koncentruojame dėmesį. Ryte tą patį darbą padarysite greičiau ir kokybiškiau, – paaiškina psichologas. Beje, jei ir neatsikelsite, darbo laiku nepadarysite, pasaulis nesugrius. „Taip, jausitės nesmagiai, bet kas svarbiau: laiku atlikta užduotis ar jūsų sveikata? – klausia J. Tilvikas. – Galbūt, jei jums sunku ryte atsikelti, reikėtų iš esmės keisti darbo ir poilsio režimą.“
Reikia dirbti gudriau, o ne ilgiau ir sunkiau
Tikrai dar rastume vadovų, kurie darbuotojus vertina, pagal tai, kiek valandų juos mato palinkusius prie kompiuterių ekranų. O tie, kurie sėdi viršvalandžius, nepietauja, neatostogauja – yra pristatomi kolegoms kaip geriausi pavyzdžiai. Vis dėlto, toks požiūris greitu metu nieko nebejaudins. Lankstumas, rezultatas ir gera savijauta – tampa tikrai gero darbuotojo savybėmis.
„Viskas, kam reikia valios pastangų, eikvoja mūsų energiją, todėl tiesiausias kelias dirbti lengviau ir greičiau – įpročiai. Pavyzdys iš gyvenimo: jeigu vaikystėje įpratote rytą vakarą valyti dantis, šiandien tai darote automatiškai ir ši procedūra jūsų nevargina. Jeigu neįpratote, tai sukelia jums nepatogumą, pasipriešinimą ir jums reikia prisiversti vakare šlepsėti iki vonios. Taip nutinka ir darbe: jeigu mes įprantame daiktus laikyti savo vietose. Turime susikūrę tam tikras sistemas, dienotvarkę, režimą, dirbti lengviau. Užuot gaišę laiką ir energiją galvojimui, kur yra vienas ar kitas dokumentas, paskui jo ieškoję, galime šiuos svarbius resursus skirti reikšmingiems darbams atlikti“, – kalba Julius.
Su savimi taip, kaip su dresuojamu šunimi
Tęsiame mintį apie mūsų produktyvumą anksti ryte. Julius sako, kad sunkiausias ir nesmagiausias dienos užduotis reikia atlikti kuo anksčiau, tarkime, iki pietų. Vienas dalykas, dienos pradžioje turime daugiau energijos, kitas dalykas, kuo anksčiau nusimesime nuo pečių nemalonią naštą, tuo bus smagiau dirbti likusias valandas. „Aišku, kas nori daryti tai, kas nemalonu ir sunku? Niekas. Ir tai yra normalu, tačiau, žinodami, kad gausime iš to didelės naudos sau, galime save „išdresiruoti“. Nespauskime savęs, bet už kiekvieną rytą, kuomet šį planą jums pavyko įgyvendinti, save apdovanokite. Tuo, kas jus džiugina. Padarykite su savimi Pavlovo eksperimentą,“ – sako psichologas.
Tiems, kas nėra apie jį girdėję, santrumpa. Rusų gydytojas, Nobelio premijos laureatas, Ivanas Pavlovas atrado sąlyginius refleksus ir mokymosi būdą, kuris vadinamas klasikiniu sąlygojimu. Jis duodavo šunims maisto ir matuodavo seilių išsiskyrimą. Pavlovas nustatė, kad šuns seilių sekrecijos liaukos seiles išskiria ne ėdimo metu, o jau pamačius ėdalą. Jų išskyrimą taip pat gali lemti koks nors dirginimas, pavyzdžiui, skambutis, reguliariai girdėtas prieš pat ėdimą. Jeigu kurį laiką prieš pat gaudami maisto šunys girdėjo varpelį, po kiek laiko pradeda išskirti seiles ir tik išgirdę varpelį. Pavyzdys: šuo sėda pakėlus skanėstą jam virš nosies. Prieš pat keldami skanėstą, sakome komandą „Sėdėt“. Po kiek laiko šuo pradeda sėstis vien išgirdęs komandą.
Taigi, kai sunkius darbus įprasite atlikti pirmoje dienos pusėje, nereikės net apdovanojimo.
Kuo mažesnis pokytis, tuo mažesnis pasipriešinimas
Logiška, tiesa?. „Japonijoje atsiradusi sistema Kaizen, taikoma įmonėse, paremta tuo, kad, kuo mažesnis pokytį savo kasdienybėje padarome, tuo mažiau tai mums kelia įtampos, reikalauja energijos. O, jei pamažu darysime kas dieną, pasieksime apčiuopiamų rezultatų. Nereikia užsibrėžti per didelių tikslų. Gudrumu, o ne prievarta laimėsite daugiau“, – sako psichologas. Tarkime, kad siekiame nubėgti ilgesnę distanciją. Jei įprastai bėgiojame 10 km, o treniruojamės maratonui, tai iš karto bandydami bėgti, tarkime 20 km, pervargsime ir galime net susižaloti. Bet kas porą savaičių ilgindami kiekvieną bėgimą po puslikometrį, faktiškai nejausime papildomo krūvio, o norimą maratono distanciją ilgainiui pasieksime.
„Kaizen“ metodo esmė – struktūrizuotas, aiškiai ir tiksliai paskirstytas darbas. Vykdant mažus patobulinimus ir juos standartizuojant, nuosekliai optimizuojami organizacijos procesai. Taip įmonės veikla nuolat gerėja.
Jūs – svarbiausias pasaulyje
Savimeilė, egozimas tarsi ir negatyvios savybės. Kiek kartų esame girdėję ir kitiems sakę: „Nesi tu pasaulio bamba!”. Vis dėlto, kai siekiame sau reikšmingo rezultato, turėtume pabūti „pasaulio bambomis“ ir lygintis su savimi, o ne kitais. „Žvalgymasis į kitus daro mus piktais, nelaimingais, agresyviais, o štai konkuravimas su savimi padeda pasiekti to, ko trokštame. Konkurencija su savimi gera motyvacija net ir azartiškiems žmonėms. Toks elgesys nesukelia didelės įtampos ir blogų emocijų“, – sako Julius. Ir čia turbūt dar reikėtų pridurti tai, ką psichologas papasakojo apie produktyvumą. „Yra žmonių, kurie yra produktyvesni. Jiems problemų nekelia net dešimties valandų darbo diena ir yra mažiau produktyvūs, kuriems šešios valandos per dieną pats tas ir būtų geriau dar mažiau dirbti. Viskas priklauso nuo mūsų būdo ir prioritetų. Sveika riba tarp darbo ir laisvalaikio yra kiekvienam kitokia, todėl svarbiausia – įsiklausyti į save. Suprasti, kada yra per mažai, ir kada yra per daug. Ko, deja, bet nepaisome, kol nepradedame rimtai sirgti“, – pokalbį baigia J. Tilvikas.
Lina Širvinskienė yra Delfi KARJERA rubrikos redaktorė
