Tai, dėl ko draudė, įdomu buvo mažiausiai, tačiau visa kita – labai. Pirmiausia – maras. 1348-ieji: „juodosios mirties“ ištikta Italija meldžiasi, pelnosi, vagia, verkia, juokiasi, bijo, šaiposi, lindi namuose, lėbauja gatvėse, atgailauja ir skuba daryti visas įmanomas krikščioniškas nuodėmes. Rinktinė išsilavinusi draugija nutaria pralaukti pavojų atokioje užmiesčio viloje, diena po dienos užimdama save linksmų, liūdnų, keistų, pamokančių istorijų pasakojimu. Toks siužetas.

Iš tiesų vyksta kai kas daugiau: pati sau „įstatymus“ išradusi mažoji kompanija yra galimo ateities miesto-valstybės modelis, politinė utopija. Aristokratinė ir visiškai demokratinė laisvų protingų žmonių malonaus, teisingo ir naudingo sugyvenimo-kartu paieška (abiejų lyčių dalyvių teisės lygios, visi sprendimai priimami bendru sutarimu, viskas savanoriška, jokios prievartos, jokios išorinės valdžios, propagandos ar primestos pasaulėžiūros – tačiau ne tarp bet ko taip įmanoma, dalyviai nėra atsitiktiniai ir tai – ne atsitiktinumas).

Maro kontekste yra du chaosai ir dvi iš jų gimstančios tvarkos: tas, kurį desperatiškai bando suvaldyti „griežtos priemonės“, dar baisesnės už patį marą, ir tas, kuriam vakarykščio režimo siūlių trūkinėjimas atveria galimybes – pabandykim iš naujo, dabar viskas įmanoma. Chaosas kaip panika, atpalaiduojanti viską, kas žmoguje bjauru – ir tuo praktiškai ir teoriškai įgalinantis „žmogaus kvailumo bei bjaurumo“ prielaida grįstą visuotinę kontrolę („Tobulai valdomo miesto utopija – maru užkrėstas miestas, hierarchijos, sekimo, žvilgsnių, dokumentų miestas, sukaustytas ekstensyvios valdžios, kuri užvaldo visus (bet skirtingais būdais) individualius kūnus“, – rašo Michelis Foucault knygoje „Disciplinuoti ir bausti“ 1998:236). Maras yra totalitarizmo svajonių proga.

Ir chaosas pozityvia prasme; jo veikėjai – ne „masės“, ne statistika, „sistemos“ ar „struktūros“, o gyvi konkretūs sąmoningi individai. Chaosas, kuris nušluoja visuotinės kontrolės pastangas – vardan to, kas žmoguje protinga, gera, ir kilnu. Iš jo atsirandanti tvarka nėra nei disciplina, nei sekimas, nei kontrolė, nei „betvarkė“: Boccaccio herojai valdo patys save ir savo elgesiu liudija, kad ne, patraukus „griežtas priemones“ pasaulis anaiptol nepavirs „visų karu prieš visus“ ir nepražus, kaip tik (tikėtina) sėkmingiai pergyvens pavojų.

Ne, dabar – ne maras. Viso labo koronavirusas. Tačiau „užkrėsto miesto“ idėjos simpatikams svarbu ne kuo jis užkrėstas ir kaip labai, o kad: kad užkrėstas. Svarbu, kad populiacija jaustųsi lyg maro sūkury. Net jeigu mirė tik (taip, tik) keliolika, o sergančių palyginti labai nedaug. Gal netgi jie perskaitė aukščiau cituotą Michelį Foucault, įsidėmėdami ten aprašytą klasikinį panoptikono modelį: kontrolės efektyvumas remiasi ne tuo, kad iš tiesų visi nuolatos stebimi, o kad žino esą prieinami stebėjimui bet kurią akimirką, ir jokiu konkrečiu metu negali patikrinti, ar akis į juos tikrai nukreipta. Perfrazuojant: miestas skelbtinas užkrėstu, o gyvenimas jame – paralyžuotinu ne tada, kai pavojus išties milžiniškas, o kai viso labo tam tikras. Avansu. Dėl visa ko. Neribotai.

Vos nutarus, kad dviems savaitėms, leidžiama suprasti, kad, ko gero, dviems mėnesiams, o ir tai – ne pabaiga (dėmesio: kol kas dar net pradžios beveik nebuvo). Vos protingai patarus izoliuotis ligoniams ir įtariamiesiems, pasigirsta (kol kas tik) pasiūlymai izoliuotis absoliučiai visiems. Ir t.t., ir pan. – vis griežtesnės, vis fantastiškesnės priemonės prisistato balsu „sveiko proto“. Tokiai logikai būtinai reikia realios katastrofos (kuo daugiau iš tiesų užsikrėtusių) – idant save pateisintų. Nors... Kaip matome, pateisina ji save visai neblogai ir be pateisinimo.

Atsiras viena iš dviejų – nesibaigiančios „nepaprastosios padėties“, amžino „užkrėsto miesto“ distopija arba, galbūt, „Dekamerono“ vilos, kuriose, bepasakojant istorijas, pavyks pamiršti tą miestą ir realiai paversti nebegzistuojančiu, pakeisti jį savimi.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)