Mano sielą džiaugsmo pripildo keletas neturistinių, nesavaitgalinių, ne masinio pasismaginimo vietų. Keliauju pas raudonskruostį Gediminą – Druskonio ežero valtininką.
Prieš tai vėsų rytą pasilabinusi su nuostabia Vijūnėlio ežeriuko fauna.
XXX
Man nereikia modernių pramogų, triukšmo, miesto švenčių griausmo. Ir, esu tikra, tokių keistuolių šiame mieste yra ir daugiau. Druskininkai man žavūs savaitgalį, paskutinę savaitės dieną – sekmadienį, vėlai vakare. Kai miestas ištuštėja, kai pasibaigia mugės, kai nebėra variklius pamiršusių išjungti turistų autobusų smogo, kai po mano namais pagaliau lengva rasti automobiliui vietą.
Ta akimirka man primena kažkokį romaną. Apie amerikiečius, kurie vyksta ieškoti emocijų į Paryžių, Romą, Barseloną, Pamploną. Panašiai, kaip jauni žmonės vyksta į Druskininkus, į savaitgalio kurortą, pramogų, valgo, klausosi muzikos, važinėja elektriniais paspirtukais ir vėl vyksta į didmiestį. Bet ne visi. Kai kurie pasilieka, kad šventinį miestą pamatytų kitokį, be prožektorių šviesų, tikrą, nutilusį. Šiek tiek liūdną.
Šventinio miesto man, kaip visiems normaliems žmonėms, taip pat reikia. Dievinu Romos pulsavimą, kuris Italijoje vadinamas uscire (liet. „išeiti pramogų“), o Ispanijoje ir jos kalba šnekančiuose kraštuose – movida. Tai – srautas viena kryptimi plaukiančių žmonių. Susitinkančių, pasilabinančių, išsiskiriančių.
Bet man šis reiškinys kažkodėl asocijuojasi su išėjimu į gatvę vėlyvą naktį, gerokai po vakarienės, dešimtą, vienuoliktą, vidurnaktį.
Bet Druskininkuose viskas – šiek tiek kitaip. Pagrindinėje pėsčiųjų gatvėje, Vilniaus alėjoje, surikiuoti liaudies meistrų dirbinių kioskeliai šeštadienio vakarą – su aklinai užmazgytais tentais. Nei parduodančiųjų, nei jų darbų, nei šurmulio. Visi nuėjo miegoti, ilsėtis. Atsidarys tik rytoj.
Kada? Anksčiau ar vėliau už kavos barus, bažnyčią, cerkvę? Kada?
Atviri tik vaflių kepimo kioskeliai, jame žavios tarmiškai kalbančios merginos siūlo savo pačių iškeptus ir visokiais pagardais čia pat dar pagražintus vaflius. Taip pat giros, alaus ir rūkytų gaminių kioskai neuždengti baltais tentais. Kaip keista. Man patiktų visą naktį slankioti ir liesti amatininkų rankų darbus – keramikos varpelius, švilpukus, medinius šaukštus ir porceliano dubenėlius, lankstyti staltieses ir pagalvėlių užvalkaliukus, pasiteirauti, kiek kainuoja vilnonės kojinės, avikailių šlepetės. Kasmet jų nusiperku vis naujų – juk Romoje ant marmuro grindų tokios nepakeičiamos.
Laimei, Druskininkus apkerėjo sūriai, ir jau kitą savaitgalį – miestas kitoks. Sūriai yra sūriai. Italijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje.
Šventė ar eilinė diena, visada esu tikra, kad ankstų rytą vis tiek išgyvensiu unikalias Druskininkų emocijas. Mane jau įaistrino mano gyvenimo draugės – Vijūnėlio žuvys. Tarsi kokioje Raudonojoje jūroje išdrąsėjusios ir tarsi tyčia provokuojančios jos iriasi būriais aplink mane, kai plaukiu gilyn į ežerą. Milžiniškos, beveik 30 centimetrų ilgio, forelės nė kiek nesibaido ir lėtai, svajingai, lyg undinės sulėtintame filme, diriguoja uodegomis tarp mano pėdų. Aš plaukiu gilyn ir jos plaukia kartu. Tiesa, be manęs plaukikų ežere daugiau nematyti.
Man patinka plaukti saulės nužertu taku, kai atspindžiai tiesiog apakina ir apima jausmas, kad nežinau savo plaukimo krypties. Tiesiog plaukiu į niekur, nežinau savo ateities, nes ji man nerūpi. Juk vis vien niekas nuo manęs nepriklauso. Tad atsiduodu likimui, ežero vėsai ir nieko daugiau negalvoju.
Visai šalia mano nosies mirguliuojančius saulės „zuikučius“ staiga perskrodžia antys. Tokiais keistais žaliais snapais, jog iš nuostabos užmerkiu akis. Vos neprigeriu vandens, nes ežeras banguoja: tokios energingos žaliasnapių ančių plaukikių kojos, nors jų po vandeniu ir nematyti.
Tos antys man primena vieną keistą mano gyvenimo vasarą. Gal skamba juokingai, tačiau Romoje, viename mūsų prabangiausių kada nors nuomotų amžinojo miesto butų San Giovanni in Laterano aikštėje su lašišų spalvos atlaso portjeromis ant penkių metrų aukščio langų, žvelgiančių tiesiog į bazilikos krikštyklą, ir balto spindinčio travertino grindimis apsigyveno keistas padaras.
Kai kartą Lietuvoje papasakojau istoriją apie pirmąjį mūsų augintinį Italijoje – antiną Karciofino, niekas negalėjo patikėti. Tokie keistuoliai tie Jurkevičiai... Ne, ne katinas, ne šuo. Ne jūrų kiaulytė, ne akvariumo žuvys. Antinas.
Mūsų šeimos nariu tapo neįtikėtino proto ir grožio antinas skaisčiai oranžiniu snapu. Jis kuo puikiausiai jautėsi Romos centre, išsivesdavome jį į lauką ant žalios San Giovanni in Laterano bazilikos aikštės žolytės. Jis į mūsų namus atkeliavo iš panašios kaip Druskininkų miesto mugės, nupirktas visai neplanuotai. Vėlyvą tirštai juodą naktį.
Jei Druskininkų antys nebūtų atkreipusios mano dėmesio neįprasta skaisčiai žalia snapų spalva, gal istorijos apie už 3 eurus įsigytą moliūgų spalvos ančiuką būčiau neprisiminusi. Tiesiog vienas italas ūkininkas į Romos miesto mugę atsigabeno pintinę, pilną ką tik gimusių skaisčiai oranžinių pūkinių ančiukų, pro kuriuos tiesiog negalėjo praeiti nė vienas mugės lankytojas. Tokį jie skleidė triukšmą cypsėdami, iškėlę į viršų milžiniškus lyginant su miniatiūriniu kūnu snapus.
Kol žvalgėmės į mugės skanėstus, staiga pajutome malonų ūkininko plekštelėjimą per petį: „Solo tre euro, papa“ („tik trys eurai, tėtuši“). Draugiškai ištiesęs delną jis parodė į mūsų pusantrų metų mažylę, stipriai suspaudusią krykščiantį moliūgų spalvos ančiuką. Vos spėjome tarp žmonių išvysti tolstančią jos mažą nugarą.
Padavėme ūkininkui penkis eurus, jis dar įbruko kažkokio ėdesio paką, ir jau dūmėme dukrai iš paskos. Ji už jokius pinigus nesiruošė skirtis su cypsinčiu ir į mus linksmai mažomis gudriomis akutėmis žiūrinčiu ančiuku. Susižvalgėme – tokio ryškumo snapus buvome matę tik vaikiškose knygelėse apie antiną Pajų.
Druskininkiečiai antinai plaukia aplink mane ratu, mėlynos plunksnos žvilga aksominiu perlamutru. Netikėtai suplakę sparnais šauna lyg kokie bombonešiai į viršų. O aš mąstau: gal mūsų ančiukas buvo kitokios veislės, bet, kai parsinešę jį iš mugės išprausėme kvepiančiu šampūnu, jis juokingai lakstė ant balto marmuro grindų svyrinėdamas į šalis, tarsi būtų sutrikęs vestibiuliarinis aparatas.
Lipu į krantą ir dar kartą atsigręžiu į gražuolius žaliasnapius. Žinau, kad jie jau mane pažįsta ir atvyksta pabūti kartu. Nesu niekada sutikusi protingesnio padaro už antinus, o gal ir antis, nežinau. Mūsų antino lyties niekada nepatikrinome. Bet pavadinome jį vyrišku vardu. Toks jis buvo išdidus. Jei tik būtų mokėjęs kalbėti... Visur ir visada mūsų antinas eidavo su mumis kartu – pasivaikščioti, pusryčių į barus, į restoranus. Kur tik mes, ten ir jis. Romiečiai negalėdavo juo atsistebėti – toks jis buvo žavus, komunikabilus. Atleisdavo jam už retkarčiais viešoje vietoje nutikusią bėdą.
Man žvelgiant į Druskininkų ančių trajektoriją iš po kojų šmėkšteli Vijūnėlio vandeny juostuoti miniatiūriniai ešeriukai. Sklando šiltame ežere tarsi kovai Romos danguje. Kažkas tarp jų panašaus, nors ir visai skirtingo. Jie sklando regzdami tinklus, keisdami kryptį visi vienu metu, kurdami keisčiausius rezginius. Tyliai, paslaptingai. O Romos kovai savo klykimu sukelia siaubą lyg Alfredo Hičkoko „Paukščiai“. Kokia Vijūnėlio ramybė...
Druskininkų ramybė yra ypatinga, ją tikrai galima įtraukti į Raudonąją knygą.
Tai mąstau, grįždama iš Vijūnėlio maudynių pro Gedimino valtis ir ryškiaspalvius dviračius, kuriuos įsivaizduoju Druskonyje plaukiojančius naktimis. Šią ryto ramybės valandą nėra nei Gedimino, nei jo visų tautybių plaukiotojų, įvairiausių keistuolių, kartais užsigeidžiančių paplaukioti net naktimis. O gal tiesiog norėdamas man įsiteikti taip sako romantikas Gediminas. Nėra tarp jo klientų tokių. Na ir kas.
Ankstų rytą matau tik ant liepto tyliai snūduriuojančias antis, sukišusias snapus į šiltas savo plunksnas. Kokia palaima, kokia rimtis. Joje – viso pasaulio namų jaukumas, šiluma, mamos rankų švelnumas.
Aš galvoju apie mūsų Romos antiną skaisčiu oranžiniu snapu, kuris netrukus suaugo ir tapo toks rimtas, visai kaip žmogus, kad mums žiūrint į jį tapdavo nejauku. Nes jausdavomės per kvaili. Kuris vaikščiodavo iškėlęs išdidų snapą, galbūt svajodamas, kada ir kur jis vieną dieną atsidurs.
Galbūt svajodavo apie dar nepažintas žemes, neatrastą ežerą. Galbūt to ežero vardas bus baisiai sunkiai ištariamas antinui – italui. Galbūt jo vardas bus Druskonis?
Kas žino?
Bet kuriuo atveju jis skris. Galbūt ir sugrįš. O gal ir ne…
J. J.
