Lietuva dešimtmečius ginčijasi dėl Lukiškių aikštės, buvo bent keli konkursai, visi mirtinai rimti, rengiami, paskui skundžiami ir galiausiai sustabdomi nutaisius akmeninius veidus. Pirmas, atrodo, buvo prieš gerus dvidešimt metų. Pamenu, pamatęs kas pateikta, anuomet leidau sau juokais pasiūlyti aikštės centre pastatyti iš kosmoso matoma kryžių, tačiau humoras toje sistemoje neveikė: puiki mintis, pasakė man vienuose aukštuose rūmuose, gal galite parašyti projektą?
Daugiausia buvo norinčių akmenyje ir geležyje kalti „tautos namus“, Gedimino stulpus, Vytį, bet Vytis pralaimėjo „Laisvės kalvai“, o tada jau toji pateko į teismus, todėl jos irgi nestato, tik maketą buvo pastatę ir vien tai daug ką sunervino. Visų projektų tikslas – kažkaip simbolizuoti visų vienybę, laisvę, Tėvynę...
Tiesa, viena privati įmonė buvo trumpam pavertusi aikštę meno instaliacija, užsėdama didelį plotą rugiais ir įrengdama aparatūrą, kuri transliavo šnaresius ir šnabždesius. Paskui vagys nupjovė kabelius ir nukniso aparatūrą, tačiau bet kuriuo atveju rugių laukas, nors ir neįžengiamas, man pasirodė visai linksmas komentaras mūsų kvailumui ir veidmainystei. Žodžiu, pagaliau buvo išdrįsta nusišypsoti akmeniniams veidams.
Prie kasdienybės dar grįšiu, tačiau dar šiek tiek apie vienybę. Tokios vienybės, kokią bandoma įkalti į žemę akmeniniais simboliais, nėra, nebuvo ir negali būti. Tokia „vienybė“ yra ne kas kita, o paprasčiausia veidmainystė. Apie kokią „visų vienybę“ kalbame, kai net neturime vienos vėliavos? Ar pastebėjote, kad prie privačių namų ar biurų dažniau pamatysi ne valstybinę Trispalvę, bet vadinamąją „istorinę“ arba LDK vėliavą? Beje, virš Lukiškių pliažo kabo kaip tik pastaroji. Kai kur kabo abi, o į vakarus nuo Raseinių vėliavose jau dominuoja žemaičių meška, bet net ir ten yra kelios tos vėliavos versijos.
Ir ką? Ir nieko.
Kelti prie namų ar privačių institucijų įstatymais leidžiamus simbolius ar statyti savo žemėje paminklus yra kiekvieno teisė. Ji tiksliai iliustruoja ES taip mėgstamą (o pas mus kai kam į užpakalį duriantį) pasakymą, kad „vienybė yra įvairovėje“. Tačiau ar apskritai įmanoma nuspręsti vieną ir vienintelį simbolį visiems priklausančioje viešojoje erdvėje? Ir kaip čia atsitinka, kad vienybė dingsta lygiai tą akimirką, kai imama statyti jai paminklą?
Rašydamas šias eilutes, prisiminiau man pasakotą komišką nutikimą Vilnijos krašte. Nedidelės gyvenvietės bendruomenė nutarė pasistatyti kryžių prie kelio. Regis, tikėjosi, kad taps lenkų daugumos ir lietuvių mažumos vienybės simboliu. Drožėją pasamdė lietuviai ir tasai sukūrė aukštą kryžių, o jo apatinėje dalyje dar pavaizdavo mergelę Mariją, nusisukusią nuo maldininkų, keliančią į dangų kūdikėlį. Kuo viskas baigėsi? Drožėjas mergelę iš užpakalio pavaizdavo su tokia meile, kad gyvenvietės lenkai palaikė tai įžeidimu ir neina ten melstis...
Paminklų ir simbolių paskirtis yra įkūnyti (suteikti kūną) idėjai, tačiau problema kaip tik ir yra, kad visiškai abstrakti sąvoka tokiu būdu tampa sukonkretinama, susiaurinama ir galiausiai „privatizuojama“ atskirų žmonių grupių. Idėjos, kaip laisvė, vienybė, tikėjimas, meilė, nepriklausomybė, taika ar tėvynė yra labai asmeniškos ir asmeniškomis tampa per patirtis, o patirtys dar kartą – labai skirtingos.
Kaip tik tokių skirtingų patirčių piliečių suma ir yra valstybė, kurios sostinėje yra Lukiškių aikštė. Ir šiandien ant jos smėliuko įsitaisę žmonės savo laisvę švenčia žiūrėdami filmus, žaisdami, gerdami kavą. Jie švenčia laisvę savo kasdienybėje, nes laisvė kaip tik tai ir yra. Nes laisvė lygiai taip pat yra asmeniška patirtis ir tos patirtys skiriasi. Man, pavyzdžiui, geriausias paminklas laisvei yra Sausio įvykių barikados prie Parlamento, nes tai – tikras daiktas. Taip, jis turi ir simbolinę, abstrakčią reikšmę, tačiau toji reikšmė skleidžiasi per konkretų man asmeniškai svarbų įvykį. Tuo pačiu nematau problemos, kad kitam tai niekaip neatliepia ir neprivalo atliepti – mes skirtingi ir nuo to nesame nei geresni, nei blogesni.
Paminklų ir simbolių problema vėl ryškiai pasimatė pastaraisiais mėnesiais, visame pasaulyje kilus protestams dėl įvykių JAV. Ne tik JAV, bet ir Europa buvo priversta pažiūrėti į akis savo veidmainystei. Tai nėra lengva niekam. Pavyzdžiui, pats kramtydamas lūpas ir bandydamas nesikeikti stebėjau kaip kenčia paminklas W.Churchill Londone – protestuotojai dažais išpurškė ant postamento žodžius „buvo rasistas“, paminklas patyrė keletą atakų ir Londono valdžiai teko paslėpti jį už širmų. W.Churchill yra mano herojus. Jis buvo realiai pirmasis, sugebėjęs iššifruoti komunizmo blogį (beje, ar pastebėjote, kad kaip tik totalitarinėse sistemose paminklams ir simboliams yra teikiama nepaprastai daug reikšmės ir jie statomi ant kiekvieno kampo?), W.Churchill veikla moko mane nepriklausomo mąstymo. Moko drąsos. Tačiau tai – mano asmeniškas sentimentas. Kitiems jis – rasistas.
Galiu pateikti ir atvirkščią pavyzdį. Tomis pačiomis dienomis Belgijos sostinėje Briuselyje virto paminklas karaliui Leopoldui II ir jei ten būčiau buvęs, būčiau mielai dalyvavęs jį verčiant. Leopoldą laikau nusikaltėliu žmonijai lygia greta su Hitleriu, Leninu ir Mao. Jo nurodymu kolonijoje, vadintoje Belgu Kongu, buvo nužudyta gal net 20 milijonų žmonių. Kas kartą, kai Briuselyje akis užkliūdavo už to paminklo, negalėdavau suprasti kaip viename svarbiausių ES miestų toks dalykas iš viso gali stovėti. Tuo tarpu rasite apsčiai belgų, kuriems Leopoldas II – herojus, nes praturtino ir sustiprino valstybę.
Pateikti paminklų ir simbolių pavyzdžiai gerai iliustruoja kaip skirtingai gali reaguoti vienas ir tas pats žmogus, laikantis save šiaip jau gana nuosaikiu ir tolerantišku. Ką tuomet kalbėti apie didesnius karštakošius? Mes nesame nuoseklūs, ir mes linkę matyti tik mums patogią reikalo pusę, iš čia veidmainystė.
Simboliai ir paminklai ne tik skirtingai suprantami skirtingų žmonių. Laikui bėgant keičiasi ir jų aktualumas. Todėl prieš užgriozdindamas miesto peizažą turiu gerai pagalvoti, ar tikrai to reikia? Ar mūsų savigarbai negana to, kas jau yra? Ką vertinu aš, nebūtinai bus aktualu mano anūkams ir tai normalu, nes pasaulis keičiasi. Keičiasi požiūris ir prioritetai. Nesikeičia tik žmonių noras gyventi laimingai, kitaip sakant – noras turėti saugią, laisvą, garbingą kasdienybę.
Tėvynė galų gale taip pat būna ginama ne dėl abstrakčios idėjos – su ginklu rankose yra ginami labai paprasti dalykai: artimieji, namai ir teisė į normalų gyvenimą. Teisė pažaisti su vaikais ant smėlio centrinėje valstybės aikštėje.
Tai – savaime stiprūs simboliai ir jų nebūtina kalti akmenyje.
