Didžiuojuosi tuo, kad kalbu lietuviškai ir lenkiškai ir su bet kuriuo Lietuvos gyventoju galiu pasikalbėti jo gimtąja kalba. Turiu vieną pažįstamą. Jis – nerealus žmogus: protingas, inžinierius, Lietuvos patriotas, savo srities specialistas, bet didžiuojasi tuo, kad jo dukra nekalba rusiškai. Blogiausia, ką galėčiau savo gyvenime padaryti, kaip koks senas rusas išvadinti jį „labasu“. Tačiau aš bandau jį suprasti: greičiausiai tai susiję su okupacija, tremtimi, šeimos narių žūtimi. Tik aš čia niekuo dėtas, kaip ir rusų kalba bei kultūra.
Belieka gyventi toliau, stengtis suprasti kitus žmones ir stengtis paaiškinti jiems, kad jiems taip pat būtų neprošal pasistengti suprasti ir mane. Beje, su jaunimu rasti bendrą kalbą labai paprasta, jie nejaučia tų fantominių skausmų, kaltės arba jausmo, kad kas nors privalo prisiimti kaltę ir tas kas nors būtinai turi būti Lietuvos rusas. Sunku su mano amžiaus karta. Bandau ką nors padaryti, bet Andrius Tapinas pernai gegužės 9 d. vis tiek savo paskyroje vyrišku lytiniu organu „papuošė“ Maskvos namų stogą. Būtų įkėlęs gegužės 1 arba 15 dieną, suprasčiau tai kaip pilietinę poziciją, bet jis tai padaro gegužės 9, ir aš tai laikau provokacija. Ir aš vis tiek palaikau „Laisvės TV“ ir „Laisvės pikniką“, nes galutinis ir mano, ir A. Tapino tikslas – geresnė šalis, tik šio tikslo link einame skirtingais keliais.